Gardamo auksarankė šventė garbingą jubiliejų

Neleidžia senti

90-ojo jubiliejaus proga atskubėjo pasveikinti Gardamo bendruomenės atstovai, Gardamo seniūnijos specialistė, vykdanti seniūno funkcijas Birutė Pocevičienė ir jos komanda. Viešnios pasidžiaugė, kad Gardamo miestelyje vėl sveikinama jubiliatė, kuri atrodo puikiai ir daug jaunesnė. Specialistės padarė išvadą, kad taip senjorė atrodo dėl to, kad Gardamo oras neleidžia senti.

Susirinkusiesiems Elena šiek tiek papasakojo apie save. Ji gimė Dulkiškės kaime, kuris yra visiškai šalia Gardamo. Jos tėvų Elenos ir Pranciškaus šeimoje augo penki vaikai, o Elena buvo jų pirmagimė. „Baigiau Gardamo pradinės mokyklos 4 skyrius. Po to teko tarnauti pas ūkininkus, padėjau auginti jų vaikus. 16-os metų mokiausi siuvėjos amato pas žinomą siuvėją Teresę. Dvejus metus pasimokiusi, grįžau į gimtąjį kaimą pas tėvus ir pradėjau siūti drabužius savo šeimai“, - pasakojo senolė.

Išmokė ir kitus

Turėjo ji Dievo dovaną  - auksines rankas. Atrodė, kad audinys pats ištirpsta jos rankose ir pavirsta į gražiausius drabužių modelius. Todėl norinčių pas Eleną pasisiūti drabužių niekada netrūko. Turėjo ji daugybę užsakymų iš kaimynų, giminių ir net  aplinkinių kaimų gyventojų. Savo patirtimi ji pasidalijo ir su dviem savo mokinėmis, kurios mielai mokėsi siuvimo paslapčių.

E. Ruškienei teko pagelbėti ir savo tėvų šeimai, kuriai skirdavo dalį savo rankomis uždirbtų pinigų.

Vestuves jubiliatė atšoko 1956 metais. Po to su vyru Stanislovu apsigyveno Gardame. Pora susilaukė šešių vaikų. „Auginau vaikus ir toliau siuvau. Ne viena mergaitė, mergina, moteris nešiojo mano siūtas sukneles“, - prisimena pašnekovė.

Gyvenimas bėgo. Dovanojo ne tik laimingas akimirkas. Būdama 59 metų Elena tapo našle.

Mėgsta bendrauti

Dabar didžiausias jos turtas ir džiaugsmas tai, kad visi vaikai sukūrė gražias savo šeimas ir neišvyko laimės ieškoti svetur – gyvena Lietuvoje.  Moteris – turtinga močiutė, mat turi 20 anūkų, kurie jau dovanojo 12 proanūkių.

Dienas leidžia gardamiškė tarp mylinčių, rūpestingų žmonių. Gyvena su jauniausios dukros Linos šeima. Kaimynystėje – ir Elenos sesuo Pranciška. Todėl seserys nuolat mielai bendrauja, dalinasi savo mintimis ir džiaugsmais. Išmintis, santūrumas, nuoširdumas – močiutės bruožai, kurie žavi aplinkinius.

Malonu E. Ruškienei ne tik bendrauti, bet ir tiesiog žiūrėti pro langą, džiaugtis prasikalusiu snieguolės žiedu, sode - pabalusiomis obelimis, auksu nusidažiusiais medžiais, balta skara pasipuošusia žeme. Mėgsta ji tiesiog sėdėti prie stalo ir žinoti, kad sutarimas yra svarbiausias dalykas gyvenime. Šviesaus proto senolė šypsosi ir neabejoja – širdis visada atsiliepia taip, kaip ji kalbinama.