Vicemeras Sigitas Stonys: „Pagėgiuose tvyro psichologinė įtampa, baimė, netikrumas dėl rytdienos“

- Papasakokite šiek tiek apie save, savo šeimą?

- Gimiau prieš 52 metus Pagėgių krašte, Šereitlaukio kaime. Baigęs Vilkyškių vidurinę, dabartinę J. Bobrovskio gimnaziją, mokiausi LŽŪA (ASU). Įsigijęs inžinieriaus elektriko specialybę, pradėjau dirbti energetiku Žukų valstybiniame ūkyje. Po to sekė nuosavas verslas Vilkyškiuose, Kaune. Nuo 1998 metų vis labiau įsijungiau į visuomeninę veiklą – Vilkyškiuose organizuodavome vasaros atidarymo šventes, kurias finansuodavo mano įmonės. Organizuodavau aplinkos tvarkymo talkas. O 2003 gegužę kartu su bendraminčiais įkūrėme Vilkyškių bendruomenę,  buvau išrinktas pirmininku.

- Kiek metų jau dalyvaujate politikoje? Kas lėmė, kad pasirinkote šį kelią?

- Bičiuliai, kolegos, matydami mano visuomeninę veiklą, pakvietė dalyvauti rinkimuose. Į Pagėgių savivaldybės tarybą pirmą kartą buvau išrinktas 2002 metais. Būdamas aktyvus visuomenininkas, supratau, kad, dirbant taryboje, labiau galėsiu padėti Pagėgių kraštui, čia gyvenantiems žmonėms. Nuo tada vienaip ar kitaip mano veikla susijusi su politika.

- Ar neteko abejoti, kad pasirinkimas klaidingas? Iš kur atsirado tokios abejonės?

- Žinote, man gyvenime iki šiol sekėsi. Mane supo puikūs bendradarbiai, draugai, bičiuliai. Buvo mėgstami darbai, nesvarbu, ar tai energetiko darbas Žukų valstybiniame ūkyje, ar verslas, ar Vilkyškių seniūnijos seniūno, ar vietos veiklos grupės „Pagėgių kraštas“ administracijos vadovo pareigos. Visur buvo puikūs, draugiški, vienas kitą palaikantys bendradarbiai. Darbas savivaldybės taryboje suteikė galimybę atstovauti Pagėgių kraštą Lietuvoje ir užsienyje pristatant bendruomenių veiklas, socialinį verslą, turizmą. Dirbant atsivėrė daugybė galimybių garsinti Mažąją Lietuvą, gimtąjį kraštą. Bet turbūt pastebėjote, apie visą tai aš kalbu būtuoju laiku. Politiko kelio pasirinkimas iš esmės nėra klaidingas. Tai didelių galimybių atstovauti rinkėjus, mūsų krašto žmones kelias, kokį aš turėjau ir įsivaizdavau, jog galėsiu atstovauti dar geriau, iki priėmiau sprendimą kandidatuoti į vicemero pareigas ir buvau išrinktas mero pavaduotoju. O tada kuruojamų darbų sritys, kurių pradėjau imtis,  buvo mažinamos mero potvarkiais. Buvo momentas, kai iš viso jų neturėjau. Kodėl? Manau, patys suprantate. Džiaugiuosi, jog vėl sugrąžino socialinę ir teisėtvarkos sritis. Puikiai suprantu, kad greitų pokyčių čia nepadarysi, tačiau pamažu problemos sprendžiamos.

- Ketinote Naujųjų Metų išvakarėse pasitraukti iš vicemero posto. Kodėl? Kas lėmė, kad to žingsnio nežengėte? Nesigailite?

-Taip, apie tokį žingsnį šeimoje diskutavome. Yra kelios priežastys. Pirma - eidamas dirbti mero pavaduotoju turėjau viziją ką ir kaip dirbsiu, tai buvo išdėstyta mano programoje. Sritys, kurias išmanau ir būčiau galėjęs jose daug nuveikti - tai investicijos, turizmas ir nevyriausybinės organizacijos. Deja, nė viena iš jų nebuvo man patikėta kuruoti. Antra – psichologinė atmosfera darbe, žmonių skirstymas į „už mane“ ir „prieš mane“. Jausmas, kad rytoj bus rinkimai ir todėl dirbti nebereikia, negalima. O jei dirbi, tai „nori pasirodyti prieš rinkėjus“. Man tai atrodo nesolidu. Tai nenormali padėtis. Na ir trečia - tai asmeninės problemos. Be abejo, sąrašas nėra baigtinis. Kas lėmė, kad nepasitraukiau iš pareigų?. O sustabdė nuo šio žingsnio tie patys žmonės, kurie ir rinko į tarybą. Prieš Šv. Kalėdas, kaip ir kasmet, lankiau gyventojus. Besikalbant prasitariau apie savo ketinimą atsistatydinti. Nepritarė jie tam mano žingsniui. Sakė „Mes tave išrinkom, tai ir dirbk iki kadencijos pabaigos. Kam dabar lengva“? Tikrai nėra lengva, patikėkite. Juk dar ne kadencijos pabaiga. Žinoma, jei po šio interviu pareikš nepasitikėjimą, tai nereikės nei atsistatydinti – parodys duris.

- Pagėgiuose sklinda gandai, kad lyg du ožiukai ant tilto surėmę savo ragus pykstasi du broliai – buvęs LR Seimo narys Kęstas Komskis ir meras Virgilijus Komskis. Šnekama ir tai, kad neva dėl to nukenčia žmonės – jie bijo apginti savo pozicijas, išsakyti nuomones, nes  yra įsipareigoję – gavę darbus, kuriuos bijo prarasti.  Ar iš tiesų taip yra? Jūs tą jaučiate? Kokia jūsų pozicija?

- Daug tiltų Pagėgiuose bei apylinkėse, tačiau neteko matyti ant jų ragus surėmusių nei ožiukų, nei brolių Komskių. Nekišiu galvos į smėlį. Taip, yra psichologinė įtampa, baimė, netikrumas dėl rytdienos. Tik kažin, ar čia pyktis tarp brolių. Mano manymu, tai daugiau nesutarimai tarp mero ir tarybos daugumos, mero ir administracijos. Ar tai būtų pyktis, ar nesutarimai – jų neturėtų likti. Reikia ieškoti kompromiso, o tam reikalingas dialogas. Netinka toks vadovavimo būdas - „nueik ir pasakyk...“. Žmonės mus ne tam rinko ir pasitikėjo, kad skaudindami vieni kitus ne darbus dirbtume, o matuotumės kitos kadencijos karūną.

- Kokie jūsų planai  – dalyvausite artėjančiuose rinkimuose? Ketinate siekti kažkokio posto?

- Rinkimuose tikėtina, kad dalyvausiu. Prisipažinsiu, jog kaskart džiaugiuosi, kai taryboje priimti sprendimai, dėl kurių buvo sulaužyta ne viena ietis, sugrįžta gyventojų padėkos žodžiais. Tai labai motyvuoja ir duoda impulsą naujiems darbams. Mero, mero pavaduotojo, administracijos direktoriaus ar pavaduotojo postų tikriausiai nesieksiu. Po šios kadencijos karčios dabartinio darbo patirties užteks visam likusiam gyvenimui. Norėčiau vėl sugrįžti prie tų veiklų, kurios mano sielai artimos.

- Jūs kažkada buvote seniūnu. Ką jums reiškė šis darbas?

- O jūs pasiruošusi ilgam pokalbiui? (Juokiasi – aut. pastaba).  Patikėkite, tikrai paglosto širdį, kai, nuvažiavus į kokį kaimelį, vis dar kreipiasi „seniūne“, nors puikiai mane pažįsta ir žino mano užimamas pareigas. Tai didžiulis pagyrimas ir mano darbo vertinimas. Vilkyškių seniūnijos seniūnu dirbau nuo 2003-ųjų iki 2010 metų. Tai mano gyvenime buvo pats mieliausias, šilčiausias laikotarpis. Tada aš jaučiausi reikalingas ir galintis padėti  seniūnijos žmonėms. Turėjau nuostabią, draugišką, suprantančią komandą. Daug tardavomės su seniūnijos gyventojais priimant sprendimus. Labai draugiški buvo santykiai tarp seniūnų. Buvome visi kaip vienas kumštis. Kiekvienais metais vykdavome į komandos formavimo, bendravimo ir kitus specialiuosius mokymus. Taip dirbome ir tobulėjome. Buvo puikūs dalykiniai santykiai su Administracijos direktore, meru. Daug diskutuodavome. Mūsų nuomonę ne tik išklausydavo, bet ir išgirsdavo. Dirbant seniūnu, pažįstant kiekvieną seniūnijos gyventoją, sunkiausia buvo, kai negalėdavau padėti žmogui čia ir dabar. Pats didžiausias įpareigojimas buvo tada, kai su socialine darbuotoja, aplankius devyniasdešimties metų senutę, ši pasitikslino - „ar čia naujasis seniūnas?“ ir pasakė: „dabar tu būsi mūsų tėvas ir rūpinsies mumis tėviškai“. Taip aš, būdamas trisdešimt aštuonerių, tapau devyniasdešimtmetės tėvu. Visi suprantame, kad seniūnas – tai valdžios atstovas, esantis arčiausiai žmogaus. Dažnai žmogaus  nuomonė apie seniūną tolygi nuomonei apie valdžią apskritai. Vilkyškių seniūnijos gyventojams pasisekė – dabar jie turi puikų seniūną Darių Jurkšaitį. Šaunuoliai ir kiti Pagėgių savivaldybės seniūnai, nors dirbti, manau, dabar jiems sudėtingiau.

- Ką jums reiškia Pagėgių kraštas?

- Tai kraštas, kur skalvis Šereika kovojo su kryžiuočiais prie Nemuno ir Jūros upių santakos, taip kurį laiką sulaikydamas jų veržimąsi į Žemaitiją ir Lietuvą. Čia įmintos Mažvydo, parašiusio pirmąją lietuvišką knygą, pėdos. Kraštas, davęs daugelį Lietuvai ir pasauliui nusipelniusių žmonių. Čia spausdintas žodis išsaugojo lietuvių kalbą. Kraštas, kuriame prisimena istoriją ir puoselėja tradicijas. Kuriame nuostabi gamta ir draugiški, paprasti mylintys gyvenimą žmonės. Tai mano gimtinė ir labai norėčiau čia pasenti.

- Esate visuomeniškas žmogus. Papasakokite apie savo veiklas.

- Daugelis mano mėgstamų visuomeninių veiklų dabar yra pristabdytos. Vienos  todėl, kad fiziškai neužtenka laiko, kitos – dėl visiems suprantamų priežasčių. Ir dabar tebesu įvairių draugijų, visuomeninių organizacijų narys. Esu Žukų medžiotojų būrelio pirmininkas. Vykdome daug gamtosauginių, žvėrių maitinimo akcijų. Tenka prisipažinti, jog pastaraisiais metais į medžioklę per metus išsiruošiu gal tris – keturis kartus, ir tai kartais tik su fotoaparatu... Fotografija dar vienas mielas pomėgis, atidėtas vėlesniam laikui. Aktyvus Vilkyškių bendruomenės narys. Noriu pasidžiaugti 2017 metais vykusiomis kultūrinėmis veiklomis Vilkyškiuose, nes Vilkyškiai buvo paskelbti mažąja Lietuvos kultūros sostine. Įvairių renginių netrūko ištisus metus. Gera buvo dirbti komandoje žmonių, kuriems rūpi krašto istorija, kultūra, kuriems rūpi jų kraštas kuriame jie gyvena ir visomis išgalėmis jį garsina. Daug kartų teko pristatinėti savo kraštą įvairiuose renginiuose, konferencijose, mugėse ne tik Lietuvoje, kur skaičiau pranešimus apie Pagėgių krašto socialines veiklas, nevyriausybines organizacijas bei jų raidą. O Vilkyškių bendruomenės gaminamas arbatas pristatinėjome net prezidentūroje. Virš dešimties kartų teko atstovauti Pagėgius turizmo parodose Vilniuje.Bendravimas su nevyriausybinių organizacijų nariais, pagalba jiems sprendžiant atsirandančias problemas, dalyvavimas su krašto istorija, kultūra susijusių organizacijų veikloje – tai širdžiai mieli užsiėmimai, kurie gyvenimą daro prasmingu.

- Kaip įsivaizduojate save po 10 metų?

- Geras klausimas. 10 metų - netrumpas laikotarpis. Prieš ketverius metus atradau sau naują užsiėmimą – bitininkystę. Dabar turiu 41-os bičių šeimos bityną. Taigi, po 10 metų jau galėsiu vadintis tikru bitininku. Tikiuosi ir po dešimtmečio man vis dar teberūpės knyga, krašto istorija, kultūra ir Pagėgių krašto žmonės.

- Ko šiandien žmonėms trūksta? Ką reikia daryti, kad visi gyventume geriau?

- Iš tiesų, gyvename nuostabiame krašte, kurio neniokoja jokie gamtos kataklizmai. Nevyksta karai. Mes pamiršome džiaugtis ir dėkoti Dievui už tai, ką turime. Pamiršome vienybės jausmą. O taip norėtųsi, kad žmonės stabteltų, pasižvalgytų aplink ir pastebėtų silpnesnį, mažesnį. Kaimynas padėtų kaimynui. Manau daugelis pasigenda žmogiškumo, tik ne visi supranta, kad žmogiškumas ir prasideda nuo manęs ir tavęs, nuo kiekvieno iš mūsų. Ir jei prisimintume, ir visi laikytumėmės dešimties Dievo įsakymų, manau, gyvenimas pagerėtų.

- Ko palinkėsite skaitantiems šį interviu?

- Palinkėsiu visiems mylėti ir būti mylimiems. Ir dar – atlaidumo ir pakantumo vieni kitiems. Dažnai susimąstau, ar įsiklauso žmogus į maldos žodžius prašydamas Dievo atleidimo: „...ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams....“. Iki skausmo žinoma malda, tačiau, kaip sunkiai pasiekia mūsų širdis ir protus. Atleiskime ir gyvenkime sutarime.

- Ačiū už pokalbį.