Pelkės – Lietuvos vertybė

Pagal Ramsaro konvenciją saugomos ne tik planetos išlikimui svarbios pelkės, bet ir kitos vietos, kuriose gausu vandens. Visos jos vadinamos šlapžemėmis. Tai žemapelkės, aukštapelkės, nendrynai, dirbtiniai ir natūralūs vandens telkiniai, pastoviai ar laikinai užmirkusios teritorijos, kuriose nuolat telkšo vanduo arba jis nuolat teka. Joms priskiriamos ir jūrų dalys, kurių gylis atoslūgio metu neviršija 6 metrų.

Lietuvoje pelkės užima tik 6 proc. šalies ploto. Per dvidešimtąjį amžių iš pusantro tūkstančio didesnių kaip 50 ha pelkių šalyje liko tik 800. Tai sausinimo darbų, melioracijos padariniai. Buvo sunaikinta daugybė šlapžemių, o pelkės pasausėjo. Siekiant išsaugoti išlikusias pelkes, nemažai jų įtraukta į ES saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“.

Tarptautinės reikšmės saugomomis šlapžemėmis yra paskelbtos septynios mūsų šalies vietovės. Tai Čepkelių, Kamanų, Viešvilės ir Žuvinto gamtiniai rezervatai, Nemuno deltos regioninis parkas, Girutiškio pelkė Labanoro regioniniame parke ir Adutiškio-Svylos-Birvėtos pelkių kompleksas.

Pasaulinę pelkių dieną kiekvienais metais Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos pasitinka įvairiais renginiais. Rytoj, vasario 3 d., Nemuno deltos regioninis parkas organizuoja kupiną nuotykių žygį, kurio dalyviai aplankys garsiąją Aukštumalos pelkę. Pagramančio regioninis parkas kviečia į Plynosios pelkę pasivaikščioti jos pažintiniu taku. Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių gamtinio rezervato direkcija rengia tradicinį žygį gamtos ratu „Čepkelių varveklis arba purveklis“. Žuvinto biosferos rezervato direkcija savaitgalį kviečia stebėti paukščius prie Žuvinto.

Daugiau Lietuvos pelkių vaizdų rasite čia.