Įstatymų projektus padiktuoja gyvenimas

- Jūs nepalaikėte tokios miškų reformos, kuri buvo patvirtinta ir pradėta įgyvendinti.

- Kiekviena reforma paliečia konkrečius žmones ir ne visiems ji būna naudinga. Kadangi aš atstovauju konkrečiam regionui, tai ir norėjau, kad jis būtų savarankiškas, galėtų pats priiminėti sprendimus. Gal dabartinės reformos šalininkai turėjo savo ekonominius paskaičiavimus, gal rėmėsi pasauline praktika, gal  kaimynų latvių pavyzdžiu, o gal aš klydau, bet norėčiau palinkėti – duok Dieve, kad viskas pavyktų, o svarbiausia, kad Lietuvoje nebūtų iškirsti miškai.

- Gyventojai gana kritiškai sureagavo, kai buvo paviešinta, kiek ir kokiems tikslams Seimo nariai panaudojo parlamentinei veiklai skirtas lėšas ( 9 tūks. 840 eurų).

- Aš išleidau ne visas lėšas. Vienas dalykas yra gyventi Vilniuje ir į Seimą važinėti troleibusu arba vaikščioti pėstute, kitas dalykas – važiuoti 330 km. Aš per savaitę pravažinėju apie tūkstantį km, o per metus susidaro apie 50 tūkst.. Niekur nesidėsi, reikia dar važinėti po seniūnijas, kur laukia žmonės ir pats jaučiu pareigą. Aš įstatymų nepažeidžiu, yra numatytas toks punktas. Savo asmeniniams tikslams jų nenaudoju, už visas išlaidas reikia atsiskaityti, tą su savo padėjėju Valentinu Dylertu ir darome.

- Kaip jūs vertinate priimtus įstatymus, draudžiančius alkoholio reklamą, sutrumpintą jo pardavimo laiką ir pateiktą projektą dėl 10 m atstumo, draudžiančio rūkyti prie kavinių ir kitų įstaigų?

- Aš manyčiau, kad turėtų būti alkoholio vartojimo kultūra. Draudimai niekur prie gero neprivedė. Prisiminkime, kuo baigėsi Amerikoje savo laiku įvestas „sausasis“ įstatymas? Kažkokie apribojimai turi būti, bet svarbiausia vidinis nusistatymas, kad aš noriu būti sveikas, noriu sportuoti, o ir šventes galima praleisti ne tik prie vaišių stalo. Dar mano senelis sakydavo, kad kai buvo alkoholio monopolis, keturi vyrai išgerdavo 250 g butelaitį ir jau dainuodavo, o močiutė ir tuomet bardavosi pijokais juos vadindama. O dėl rūkymo... Aš pabandžiau pirmoje klasėje, gavau diržu nuo tėvo, kai jis kišenėje rado degtukų dėžutę, ir to pakako. Suprantu, kad rūkymas – tai priklausomybė. Tarnaudamas armijoje, mačiau, kaip kiti kareiviai kankinosi neturėdami cigarečių, kaip jie darė suktines iš džiovintų lapų. Bet kai dabar Vilniaus gatvėse matau einančias jaunas merginas arba nėsčias moteris su rūkstančia cigarete lūpose, darosi nejauku. Man tenka lankytis užsienio miestuose, todėl, manau, šiuo požiūriu mes perspjovėme visą Europą.

- Kiek kartų per pirmosios kadencijos metus jūs pasisakėte plenarinių posėdžių metu?

- Pasisakiau tik vieną kartą, kai atsiėmiau savo teikimą dėl estakados projektavimo ir finansavimo. Toks buvo frakcijos sprendimas. Bet buvo tokia situacija – Vyriausybė tik pradėjo dirbti, o biudžetas jau buvo patvirtintas ankstesniojo Seimo. Žinoma, kilo šurmulys, sulaukiau ir nemažai nepatenkintų šilutiškių skambučių. Bet galų gale visa tai išėjo į naudą: aš buvau suprastas, išgirstas, tai dariau sąmoningai. Buvo atvažiavę rusniškiai, viską išdiskutavome ir dabar turime tokį rezultatą. O aš atkalbu komitete. Tenai esame aktyvūs, daug diskutuojame dėl žemės, dėl žvejybos, dėl paukščių.

- Kokie įstatymų projektai ar jų pataisos guli ant jūsų darbo stalo Seime?

- Tai diktuoja pats gyvenimas. Teikiau pataisas, kurios draustų kilnoti žemę iš vienos vietos į kitą. Siūliau pamario užliejamų pievų žolę mulčiuoti, kaip tai daroma Lenkijoje ir Vokietijoje. Dar vienas siūlymas buvo susijęs su ūkininkų paliekamais pievose žolės rulonais, kuriuos potvynio vandenys nueša pasroviui, užkemša polderius, o jų išvalymui kasmet reikia apie 50 tūkst. eurų. Todėl ir buvo priimtas nutarimas išvežti rulonus iš pievų iki spalio 1 d.. Praėjusių metų rudenį to pilnai padaryti nepavyko, kadangi nesiliaujantys lietūs apsėmė pievas ir technika negalėjo į jas įvažiuoti.

- Kokios šių dienų aktualijos jums kelia susirūpinimą ar net nusivylimą?

- Pavyzdžiui, dalis šilutiškių ėmė priešintis, kad, rekonstruojant kelią į Rusnę, būtų iškirsti šalikelės medžiai. O juk, atlikus tų keliasdešimties 80 metų senumo medžių tyrimus, paaiškėjo, kad jie yra pažeisti ir kelia pavojų. Juk dabar XXI amžius, mums reikalingi modernūs keliai. Lenkai tokius masyvus medžių iškirto tvarkydami savo kelius. Mes didžiuodavomės prieš juos, kad mūsų keliai geresni, o dabar lenkai jau mus pralenkė savo kelių kokybe. Kormoranai išnaikino Nidos sengirę, bet mes jų nenaikinam, o čia verkšlenam dėl tų išpuvusių medžių. Gamtosauga reikalinga, bet dėl kiekvieno paukščio ar augalo viską drausti – to negalima, to negalima. Arba pasistatė žmogus gražų namą Juodkrantėje. Buvau nuvežęs pažįstamus užsieniečius tenai pailsėti. Jie džiaugėsi pasisėmę tiek teigiamų emocijų. O kai po metų paprašė vėl tenai pailsėti, aš tegalėjau atsakyti neigiamai, kadangi tą namą nugriovė. Taip ir likau nesuprastas. Kai buvau Meksikoje, Gankuno saloje, kurioje atostogaudavo Alma ir Valdas Adamkai, mačiau, kaip ten sutvarkyta nerija, kokia namų ir medžių dermė – tai tikras turistų traukos centras, nešantis valstybei pinigus, o mes griaunam.

Kai Smetona prijungė šį kraštą prie Lietuvos, jis matė, kokios čia pievos, kokie darbštūs žmonės gyvena. Ne veltui pastatė net 7 pienines, o Lietuva pagal sviesto gamybą vienam gyventojui užėmė pirmąją vietą Europoje. Tuo metu Šilutės apskrityje ūkininkai laikė 65 tūkst. karvių, o dabar, kai turime tokią techniką ir įrengimus – tik 12 tūkst.. Ojuk kiekviena karvė, kiekvienas hektaras žemės – tai 4 darbo vietos mieste. Mes išnaudojam tik 40 proc. žemės pagal paskirtį, kokį dar turim potencialą. Bėda ta, kad nėra kam tos žemės dirbti, net ūkininkai nebeturi, kam palikti savo ūkių. Mano nuomone, socialinė politika yra iškreipta. Jei kaime gyvenantys neturi žemės, nelaiko gyvulių, nieko neturi, mes tuoj skubame mokėti išmokas, o nesirūpiname tais, kurie dirba, kad ir tuos 3 ha, kabinasi ir vaikai mato tėvus dirbančius, o ne prie stalo su buteliu sėdinčius.

- Artėja Lietuvos 100-mečio jubiliejus. Ką jums reiškia ši data?

- Man ši data labai svarbi, jai turiu savų sentimentų. Mano senelis, gimęs 1890 m., buvo tų įvykių dalyvis, buvęs savanoris. Girdėjau daug pasakojimų. Valstybės atkūrimo data – labai reikšmingas įvykis, aš tą tiesiog jaučiu. Jie padarė tokį didžiulį darbą, kad turime didžiuotis. Ir man labai keista girdėti kalbant: „Ai, kas čia ta Lietuva“. Juk yra daug mažesnių valstybių, suradusių savo nišą, savo viziją pasaulyje, o mes dar nesuvokiam, koks nuostabus yra mūsų kraštas.