Nindzė – tamsoje sėlinanti mirtis

Senovės karinio šnipinėjimo menas nindziucu arba nimpo – viduramžių Japonijos išradimas. Kario-šmėklos amato buvo pradedama mokyti nuo kūdikystės. Taip, taip, nuo kūdikio dienelių. Vaikelis dar spardydavosi vystykluose, o tėvelis nindzė jau taip įsupdavo lopšį, kad šis atsitrenkdavo į sieną ir nuolat vertė mažylį susikaupti, kad neiškristų. Vos vaikelis paaugdavo, pasodindavo jį ant žemės ir ritindavo į jį pakankamai masyvius rutulius. Taip berniukas išmokdavo išsilenkti atriedančių „žaislų“ arba atremti anuos rankomis ar kojomis. Tolesnis mokslų etapas – plaukimas. Pusės metų nindziukas, nežengęs dar pirmojo žingsnelio, jau puikiausiai nardydavo. Berniukams ir mergaitėms augant (į nindzių klaną ėmė ir vienus, ir kitus), pratimai bei treniruotės sunkėdavo. Daugiakilometriniai krosai, šuoliai per spygliuotus krūmokšnius, laipiojimas uolomis, balansavimas ant tarp medžių nutiestos virvės, kelių dienų žygiai be maisto, vandens, miegojimas ant sniego, orientavimasis tamsoje – tokia būsimo kario žvalgo dienotvarkė. Bet tai dar ne viskas. Kiekvienas nindzė tobulai įsisavindavo rankų mūšio techniką. Nors žmogus-šešėlis plikomis rankomis sugebėdavo įveikti bet kokį priešininką, tačiau tai nereikšdavo, kad jam nebūtinas ginklas. Nindzė buvo gerai ginkluotas. Be kardo su makštimi, pritaikyta ir povandeniniam kvėpavimui, nindzė valdė burna išpučiamą vamzdelį su nuodingomis strėlytėmis, galėdavo mesti į priešą aštriai išgaląstas plienines kryžiaus ar žvaigždės formos plokšteles. Karys-šešėlis puikiai naudojosi kastetu, durklais, specialiais antrankiais, suspaudžiančiais priešo kalavijo ašmenis. Staigus it leopardas, stiprus, ištvermingas nindzė dar pasižymėdavo nepaprasta valia ir įtaiga. Teisę vilkėti juodą rūbą pelnydavo tik tie, kurie savo žvilgsniu palauždavo laukinį žvėrį.

Nindzės gyvenimas – išbandymai ir kova. Jo devizas: išgyvenk arba numirk. Labiausiai buvo vertinamas tas karys, kuris sėkmingiausiai maskuodavosi tarp paprastų mirtingųjų, dirbdamas bet kokį darbą. Žodžiu, dieną – visiems matomas tylus darbininkas, naktį – niekam nematomas karys, kuriam nėra neįveikiamų sienų.

Nindziucu menas išgyveno iki mūsų dienų. Japonijoje ir šiandien yra mokykla, ruošianti nematomus karius. Galima žavėtis nindzių drąsa, treniruotumu, tačiau nereikia užmiršti, kad juos pagimdė, auklėjo žmonių nesantaika, deja, niekur nedingusi ir šiandien. Nindzės paveikslas, žinoma, apgaubtas legendomis, neretai pagražintas, pakylėtas. Tie, kurie vykdo slaptas kažkieno užduotis, tarnauja karui, nėra romantikai – tik rūstūs praktikai.