Šilutėje iš kiemo žiemą varėm su gailesčiu

Viskas keičiasi

Prie Šilutės kultūros ir pramogų centro susirinko gausus, labai įvairaus amžiaus (nuo vežimėliuose sėdinčių ir gulinčių „apmūturiuotų“ mažylių iki antrąja jaunyste spinduliuojančių senjorų) būrys. Tik prekeivių nebuvo, todėl ir blynų nebuvo. Bet užtat buvo gaspadinės, bemaišančios didžiuliame puode kunkuliuojančią šiupinynę.

O žiūrovų rato viduryje savo spėkas jau demonstravo Lašininis su Kanapiniu. Bet ir jie pasirodė kažkaip supanašėję (storumo prasme) – pirmasis be jokio lašinių bryzo, tik su barankomis ant kaklo, antrasis tik su česnakų ryšulėliu, kad gripo „tručysną“ nuo savęs nuvaikytų. Kai nugalėtojas nepaaiškėjo, į talką buvo pakviesti pašaliečiai, kurie iš pradžių „davė garo“ Lašininiui, bet paskui , kad labiau sušiltų, ėmė ir tarpusavy maišais vanotis.

Linksmybių miklintojai

Jei iš reklamų nežinotum, tai kaukėti, skranduoti ir skaroti muzikantai bei dainininkai taip ir būtų likę inkognito. Bet tai buvo išradingasis „Verdainės“ folkloro kolektyvas, o šalia jų, bet be kaukių, linksmieji „Karčemos“ vyriokai ir mergiotės. Taigi, dainų ir žaidimų netruko, kaip netruko ir karšto viraliuko, prie kurio greitai išsirikiavo netrumpa eilutė.

Kam juokas, o kam...

Tik vienas parsonažas visą tą laiką liūdnu žvilgsniu iš viršaus žvelgė į besilinksminančius – tai virš sustatytų pagalių įsprausta Morė. Iš akių buvo matyti, kad ji jautė artėjančią pabaigą. Bet čia jau nieko nepadarysi, tokios tradicijos: visomis per žiemą susikaupusiomis negandomis reikia atsikratyti jas sudeginant. „Žiema, žiema, bėk iš kiemo“, - skandavo visi laužo liepsnos liežuviams kylant į temstantį dangaus skliautą.