Aistros dėl medžių arba ko norėti iš renginių vedėjo, jei net valdžios vyrams neaišku, kaip ir kas

Salos seniūnei pasirodė, kad kibirkštį įplieskė šilutiškio kraštovaizdžio architekto raštiškas pasiūlymas projektuotojams (pastarieji patys garsiai kvietė visuomenę viešai svarstyti ir dalintis mintimis, teikti pasiūlymus raštu) dėl galimybės atsodinti  projektinių pasiūlymų brėžiniuose numatytus išpjauti visus kelio alėją sudarančius medžius.  Pasiūlyme buvo paaiškinta,  koks aplinkos ministro įsakymas patvirtina Nemuno deltos regioninio parko tvarkymo planą, kuriame numatyta išsaugoti vertingus unikalius gamtinius ir kraštovaizdžio elementus, t. y. saugoti ir atnaujinti medžių juostas palei kelius – būdingą kraštovaizdžio elementą.

Šių metų sausio 16 dieną per projekto pristatymą Rusnėje man pačiam teko su kelio ir estakados projektuotojais, statytojais ir užsakovais kalbėtis apie galimybę atsodinti medžius. Po standartinių pasvarstymų, kad nesaugūs medžiai šalia kelio ir kad vietos nėra kur, jie bent jau žodžiu neprieštaravo, kad 50 proc. medelių galėtų būti atsodinama  (pabrėžiu – atsodinama!) už metalinio užtvaro,  kuris numatytas atskirti dviračių taką nuo važiuojamosios dalies, toje pačioje šlaito vietoje,  kaip ir buvo. Man atrodė, kad projekte trūko tik vieno panašaus sakinio – numatyta išsaugoti medžių juostą,  atsodinant medžius ir atsižvelgiant į krašto keliui taikomus saugumo reikalavimus. Ir viskas. Tokia formuluotė būtų tikusi ir  VSTT,  ir rangovams nebrangtų projektas.

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba dar sausio 2 d., gavusi projektuotojų, užsakovų ir rangovų prašymą projekto derinimui, pritarimą davė tik estakadai, o kelio ruože  projekto  dalyje pažymėjo, kad medžių juosta palei kelią saugotina ir būtina atnaujinti. Nuo čia prasidėjo provincijos folkloras – visų gerbiama ir nuoširdžiai salos gyventojų interesus atstovaujanti  seniūnė staiga tapo kovingai nusiteikusia  eiline moteriške, nepaisančia,  kur (regioniniame parke) gyvena, greitai vietoje susirado kaltininkus ir, nupuolusi į ekstremalių situacijų posėdį, išrėžė ugningą kalbą, kaip ilgai visa Rusnė ir jos mylimi žmonės kentė potvynius ir dabar jau mums stato kelią ir estakadą, bet „kažkam suskaudo širdį ir asmenys, kuriems viskas trukdo, neįvardinsiu pavardžių, mes juos šilutiškiai, rusniškiai žinome.... Istorija tuo nesibaigė. Seniūnės tulžingumą ant išgalvotų priešų pamatęs, renginių vedėjas nusprendė, kad jo buvusi kabelinė, o dabar berods internetinė ar kokia ten televizija, mažai žiūrima, nutarė įpilti alyvos į ugnį. Mokėdamas ir pats klausimą užduoti, ir čia pat už pašnekovą sau atsakyti, Marius su jam būdinga vingria maniera (to iš jo neatimsi...) pažėrė krūvas įžeidžiančių epitetų keletui Šilutės architektų, inteligentų, piliečių šeimų, Šilutės gražinimo draugijai. Iš Mariaus lūpų liejosi žodžiai: „pseudopatriotai, krašto kenkėjai, skundais stabdo projektą, juos išvilkti į dienos šviesą, jų veikla  - kenkimas kraštui, jūs praleidote progą patylėti, užsiauginę angeliukų sparnus. Jie nėra šio krašto žmonės“ ir t. t..

Jam pavyko pasinaudoti pašnekovės emocijomis, tad  Dalia pritariamai klausėsi Mariaus liežuvavimo viražų ir prisiminė, kaip jokių projektų nelaimėjusi gražinimo draugija, jos architektai nurodinėja, kad ne taip darote , nežinote kaip daryti. Ir šiaip ji „norėsianti, kaip tie asmenys su dviračiais ar pėsčiomis atvažiuos į mūsų salą , tada aš pažiūrėsiu...“  Laidos metu operatorius rodė, kaip įpykusi Dalia su strypu krapšto  išpuvusius medžius, kurių jau joks įstatymas ir jokie žalieji nesaugo. Įkvėpimo pagauta seniūnė dar sugalvojo ir savo, ir nesavo žemėse atsodinti tūkstančius medelių - reiktų suprasti,  kad „užsikištų“ tie medžių saugotojai, nesuprasdama, kad įstatymas saugo ne konkrečius medžius, bet medžių alėją, jos gyvavimą pakelėje. O medžius jau kadaise reikėjo keisti naujais...

Labai gaila, bet komedijos scena perėjo į socialinius tinklus. Po Dalios pasirodymų eteryje dauguma rusniškių liko giliai įsitikinę  Mariaus ir seniūnės tiesa, neapykantą ir grąsinimus liejo ant (ne)įvardintų „kenkėjų žaliųjų“ (komentarų kalba netaisyta):

Paulius P.: „Nu va, didvyriai ivardinti, neduok Dieve užtruks projektas del jusu medeliu...ne vieta čia jums. Su nekantrumu laukiu to dienos, kai lazda apsisuks antru galu, gerbiamieji, maza nepasirodys. Dalia Drobniene nenustoju Jumis zavetis, taip toliau.

Monika P.: Tegul tie didvyriai ...tegul atvažiuoja y Rusne! Aš juos sutiksiu...Medukas ne vienas akyse blykstels..

Ona S.: su žaibais

Paulius P.: Tai kad vienas gyvena pas mus

Monika P.: Vienas neydomu. Reikia visu ant karto

Paulius P.:  Sunku i visus pataikyti iš karto, o medziu ant kelio daug. Papuve užteks visiems.

Monika P.: Bus lengva kai prie sienos išrikiuosi.

Voitech D.: įvardyti patriotus reikia , nes , neduok dieve, mes nežinodami jiems ką nors gero palinkėsim, ir aš jiems savo vienos rankos nepaduosiu.

Laima L: Tikrai reikti ivardyti tuos kurie apsimeta gerais kad zinotume kieno sypsena veide dirbtina ir su ja nezinia kokios mintys galvoje

Raimundas Z: Pasakyk to ožio kordinates.

Matyt pagautas seniūnės „entuziazmo“ nepaisyti įstatymų ir nesuprasdamas, kas ką saugo, Savivaldybės meras taip pat ištrimitavo, kad nepaisys įstatymo ir išpjaus medžius. Būtų gerai, kad tai ir būtų  Rusnės ir jos apylinkių „spektaklio“ pabaiga. Žinoma, geriausia, kad šios istorijos išvis nebūtų buvę. Kad jos herojai būtų laiku atsiminę, kad demokratinėje, teisinėje visuomenėje žmonės turi teisę reikšti nuomonę.  O mano nuomonė buvo ir liko tokia: kelias Šilutė –Rusnė nutiestas ir medžiais apsodintas 1872 metais, taigi jiems jau 145 metai, nuo 2014 metų  jų, tiksliau, medžių alėjos  buvimą šalia kelio nuo Griniaus tilto iki Rusnės saugo įstatymas. Ir aš manau,  kad naujas, saugus kelias su dviračių taku bei greta atsodinta medžių alėja dar  keletą šimtų metų puoštų mūsų kraštą.