Garbės piliečio vardas – maestro Vytautui Jovaišai

- Gerb. Maestro, jūs gimėte Klaipėdoje. Tai kokie jūriniai vėjai jus atpūtė į Šilutę?

- Kai 1960 m. vyko rajonų reorganizacija, Šilutės švietimo ir kultūros vadovų buvau pakviestas iš buvusio Priekulės rajono dirbti su Šilutės kultūros namų mišriu choru ir vidurinės mokyklos muzikos mokytoju

- Kas jus paskatino pasirinkti muzikanto kelią?

- Mano velionis tėvelis, pats nuo vaikystės grojęs armonika, savo vaikams  tą daryti draudė, o instrumentą laikė užrakinęs spintoje. Bet mama matydama, kaip man rūpi tas uždraustas vaisius, kažkokiu būdu ją atrakindavo ir, kol tėvelis būdavo tarnyboje, galėdavau mėgautis šio instrumento garsais. Taip ir išmokau groti be jokių mokytojų pagalbos.

- Jus galima drąsiai vadinti Šilutės chorinės muzikos patriarchu. Kiek chorų esate pats subūręs, o kokiems teko vadovauti?

- Su Šilutės kultūros namų mišriu choru dirbau nuo 1960-ųjų iki 1965-ųjų ir nuo 1979-ųjų iki 1986-ųjų metų. Subūręs Šilutės melioracijos statybos-montavimo valdyboje mišrų chorą, jam vadovavau 1972-1977 metais. Teko paraleliai dirbti su Šilutės vidurinės mokyklos mokinių chorais (1960-1965 m.) ir vaikų muzikos mokyklos choru ( 1960-1965 ir 1972-1977 m.). 1993-1997 m. vadovavau Žibų pradinukų chorui, o nuo 1994 metų – Šilutės politinių kalinių ir tremtinių mišriam chorui „Pamario aidas“. Su visais išvardintais kolektyvais dalyvauta Respublikinėse dainų šventėse ir Respublikinėse moksleivių dainų šventėse.

- Beveik 30 metų buvote Šilutės vaikų muzikos mokyklos direktoriumi. Ką radote atėjęs ir ką palikote išeidamas?

- Pradžia (1965 m.) buvo sudėtinga. Neturėjome savo patalpų, trūko instrumentų ir patyrusių pedagogų. Bet patys mokėmės, tobulinom žinias, labai nuoširdžiai, sutelktai ir atsakingai dirbome. Mokymo rezultatai kasmet gerėjo, o kai 2001 m. išėjau į užtarnautą poilsį, mokykla jau turėjo savo patalpas, buvo išugdyta įvairių specialybių respublikinių konkursų laureatų plejada. Pedagogais ėmė dirbti ir buvę mokyklos auklėtiniai.

- Jūs ir pats kuriate dainas chorams bei vokaliniams ansambliams. Ar tai darote iš reikalo (kad trūksta repertuaro), ar tai vidinis poreikis?

- Buvo ir tebėra tiek kūrybinis potraukis, tiek ir noras papildyti chorų repertuarą naujomis dainomis.

- Paskutinis jūsų „kūdikis“ – Šilutės politinių kalinių ir tremtinių mišrus choras „Pamario aidas“, kuriam vadovaujate su kolege Nijole Sniečkuviene. Darbas su šiuo kolektyvu turi ir tiesioginių sąsajų – juk jūs irgi buvęs politinis kalinys.

- Darbas su šiuo kolektyvu man, kaip buvusiam politiniam kaliniui, be abejo, turi tiesioginių sąsajų.

- Anksčiau kiekviena mokykla, didesnė gamykla ar įstaiga, kultūros namai turėjo savo chorus, net ir tautinų atgimimą vadinome „dainuojamąja revoliucija“. O kiek jų belikę dabar ir kodėl taip atsitiko?

- Šiuo metu rajone egzistuoja trys chorų kolektyvai; „Pamario aidas“, KPC „Voxlibri“ir vokiečių draugijos „Heide“. Žinoma, kad tai mažai. Taip iš dalies yra todėl, kad vadovų atlyginimai mažesni už valytojų. Teisingai sakoma: „Yra vadovas – yra choras“.

- Papasakokite apie savo šeimą.

- Žmona Angelė – buvusi pedagogė. Vyresnysis sūnus Dalius jau 29-ąjį sezoną groja Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre (vad. Gintaras Rinkevičius), jaunesnysis Egidijus baigė Šiaulių pedagoginį institutą ir šiuo metu yra klaipėdiečių grupės „Nerija“ vokalistas.

- Kokius pomėgius  be muzikavimo dar turite?

- Kai perskaitau turiningas eiles, kartais kyla noras pritaikyti joms melodiją. Laisvalaikiu skaitau laikraščius, žurnalus arba turiningą knygą. Žiemą patinka pasivaikščioti gryname ore, pavasarį – pasidarbuoti sode, o rudenį – grybauti. Lankau spektaklius ir koncertus.

- Ačiū už atsakymus.