Ar politikas išteisintas dėl įrodymų stokos?

Kodėl taip atsitiko, kad pirmosios instancijos teismas sutiko su policijos pateiktais įrodymais ir skyrė baudą, o aukštesnėje instancijoje – viskas apsiverčia aukštyn kojom? Pamėginsim paanalizuot, kur slypi priežastys. Juolab, kad yra precedentas teismų praktikai ir tai turės įtakos panašiems įvykiams ateityje.

Jau ne vienas straipsnis parašytas rajoninėje ir respublikinėje spaudoje apie 2017 metų rugsėjo 22 dienos įvykį Šilutės mažųjų laivų uoste. Rezonansą sukėlusiame įvykio centre Šilutės rajono savivaldybės narys „tvarkietis“ Vaidas Pavilonis. Administracinis tyrimas buvo pradėtas įtarus, jog politikas, galimai neblaivus sukėlė autoįvykį ir pasišalino iš jo. Praėjusių metų gruodžio 18 d. Šilutės rajono apylinkės teisme, išnagrinėjus administracinę bylą, nutarta – jis kaltas. V.Paviloniui skirta 1250 eurų bauda ir atimta teisė vairuoti transporto priemones net trejiems metams. Politikas nesutiko su tokiu sprendimu ir jį apskundė aukštesnės instancijos teismui. Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs skundą, priėmė neskundžiamą nutarimą – V. Pavilonis nekaltas. Panaikintos priimtos nuobaudos, o administracinė byla nutraukta. Nenagrinėsime įvykio aplinkybių, - apie tai jau rašyta ne vieną kartą. Tačiau įsigilinti į Klaipėdos apygardos teismo nutartyje išdėstytas aplinkybes ir motyvus vertėtų.

Nagrinėjant šią bylą esminiu klausimu, tapo turtinės žalos padarymo aplinkybė. Kelių eismo taisyklių 222 punkte nurodyta, kad jei dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusiojo asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai. Būtent ta aplinkybe, dėl padarytos žalos, ir buvo pagrįsta V. Povilonio gynyba. Liaudiškai tariant, susitarus įvykio vietoje dėl turtinės žalos su nukentėjusiuoju ir jam nereiškiant pretenzijų, nėra būtinumo pranešti apie autoįvykį. Nėra pareigos pranešti, reiškia nėra pareigos ir pasitikrinti blaivumą. Užbėgant į priekį, skunde ir nebuvo nagrinėjama, ar politikas vairavo blaivus ar ne. Tiesiog nereikėjo. Užteko paneigti pabėgimo iš autoįvykio vietos faktą. Tai toks vingiuotas kelias, norint tapt nekaltu. Šioje vietoje ir prasideda pats įdomumas. Administracinėje byloje niekas nepaneigia pačio įvykio fakto, nes po autoįvykio surinkti įrodymai liudija, jog buvo apgadinta tvora ir apdaužytas automobilis. Policininkai, kaip ir išmokyti, pagal šabloną, greit nustatė automobilio savininką, susirado jį namuose, patikrino jį ir nustatė girtumą, nors po įvykio buvo praėjusios dvi valandos. Atliko visus tuos veiksmus, kas priklauso tokiu eiliniu atveju. Tačiau, kaip vėliau aiškėja, atvejis toli gražu ne eilinis. Toliau vyksta tyrimas. Tyrimo metu aiškėja, kad bendrovei, tvoros savininkei – žala nepadaryta. Bendrovės vadovas neturi jokių pretenzijų. Toliau dar įdomiau, - aiškėja, jog autoįvykio kaltininkas tą pačią dieną dar dirbo bendrovėje, kurios tvorą ir išvertė. Negana to, jam  pagal „einamas pareigas“ buvo patikėta ir bendrovės materialaus turto apskaita, valdymas, naudojimas bei kitoks administravimas. Visa tai rodo, kad jam turtas buvo perduotas patikėjimo teise ir jis nustatyta tvarka bei sąlygomis valdė, naudojo perduotą turtą bei juo disponavo. Akivaizdu, kad eismo įvykio metu V. P. vairavo jam priklausančią transporto priemonę (b. l. 24), kurią valdė teisėtai. Įvykio metu apgadino savo automobilį bei įmonei priklausantį turtą, kurio valdymas, naudojimas ir disponavimas buvo patikėtas jam pačiam. V. P. manė, jog pagal užimamas pareigas neprivalėjo ir neturėjo pranešti niekam, išskyrus pačiam sau. Pažymėtina, kad V. P. sutinka, jog jo veika formaliai atitinka eismo įvykio sąvoką, tačiau mano, kad apie šį eismo įvykį jis neprivalėjo pranešti policijai. „Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtina atsižvelgti į aplinkybę, kad V. P., būdamas apdairus, protingas ir išsilavinęs asmuo, apie eismo įvykį papildomai pranešė juridinio asmens vadovui.“(citata iš nutarties). Toliau daroma išvada, kad V. Pavilonis neprivalėjo vadovautis Kelių eismo taisyklių 220, 221 punktuose numatytais reikalavimais, kadangi tiesioginė turtinė žala buvo padaryta jam nuosavybės teise priklausančiam turtui (automobiliui) bei jo žinioje esančiam turtui, kurį jis valdė turto patikėjimo teise plačiąja prasme (tvorai). Be to, apie įvykį papildomai buvo pranešta ir bendrovės direktoriui, kuris jokių pretenzijų neišreiškė bei neprašė apie įvykį pranešti policijai. Todėl V. Pavilonis neturėjo jokios pareigos, vadovaujantis Kelių eismo taisyklių 222 punkto pagrindu, informuoti policiją apie įvykį, kadangi neiškilo turtinės žalos nustatymo faktas. Tvoros segmentai bei kuolas buvo sutvarkyti iš eismo dalyvio turimų medžiagų. Čia ir yra kertinis bylos akmuo, kurio, tiriantys administracinę bylą pareigūnai, nepastebėjo. Ar nenumatė? O gal paprasčiausia kompetencijos stoka? Tikėjosi, kad užteks to, jog nustatė girtumą ir žinojo, kad asmuo pasišalino iš įvykio? Negalima žinoti, kodėl taip. Matome tik galutinį rezultatą, tokį, koks jis yra. Autoįvykis buvo, buvo ir išversta tvora, bet įvykio kaltininkas nekaltas, nes neprivalėjo niekam pranešt, tik sau. Vadinasi, jis turėjo teisę iš įvykio pasišalinti, o klausimas dėl galimo vairavimo apsvaigus nuo alkoholio net nebesvarstomas. Tokia ir yra ta įrodymų visuma, apie kurios vertinimą pasisako Klaipėdos apygardos teismas. Ir reikia pripažinti, kad V. Pavilonio gynyba ieškojo policijos klaidų ir jų rado. Ko nepasakysi apie pareigūnų darbą tyrime. Bent iš byloje pateiktų duomenų nesimato, kad policija dėjo pastangas, paneigti gynybos argumentus įrodymais. Pilnai turime pagrindo manyti, jog tvoros savininkas ir įvykio kaltininkas yra šališki ir suinteresuoti asmenys, todėl bendrovė nereiškė pretenzijų dėl žalos ir nepateikė jokių dokumentų dėl tvoros vertės, o gal jų niekas ir nereikalavo, išskyrus nuostolių? Bet kiekvienas, sveikai mąstantis, supranta, jog išvertus stulpus, žala buvo, bet „atstatyta turimomis kaltininko lėšomis“. Bet tai reikia pagrįst dokumentais, kurių byloje nėra. O čia ir galime padaryt išvadas, apie policijos profesionalumą. 

Pabaigai galėtume pridurti, jog valstybės politikas, kuriam svarbi nepriekaištinga reputacija, bet kokio autoįvykio metu pats, niekieno neverčiamas pirmiausia pasitikrins blaivumą. Tam, kad niekam nekiltų dviprasmiškų minčių...