Ministro vizijoje – prekinis Lietuvos ūkis

Kaimą gelbės ne išmokos, o investicijos

Ši tema, anot ministro, dar niekada nebuvo tokia aktuali, kokia yra pastaruoju metu. „Manęs kartais  taip pat klausia, ar aš tikiu žemės ūkio ateitimi? Keistas ministras būčiau, jeigu netikėčiau“, – atviravo jis.

Žemdirbių visuomenėje daugiausia diskutuojama apie smulkiųjų ūkių patiriamus sunkumus. Tokie ūkiai išgyventi galės tik esant dviem sąlygoms: jei  užaugintą produkciją perdirbs, gamins produktus ir parduos, taip pat – jei ūkininkai turės papildomų darbų. Ne socialinėmis išmokomis, o investicijomis įmanoma gelbėti kaimą. Rinkose gali konkuruoti tik atitinkamo dydžio modernizuoti prekiniai ūkiai. Pasak  B. Markausko, Lietuvoje prekiniu gali  būti vadinamas tas,  kuriame laikoma apie 30 sąlyginių gyvulių, auginama apie 100 ha grūdinių kultūrų,  pajamos per metus siekia daugiau kaip 50 tūkst. Eur. Šalyje vyrauja per didelė ūkių diferenciacija: yra  ir  ypač stambių, ir labai daug smulkių. Bėda ta, kad  valstybė niekada neturėjo aiškios  politikos ir strategijos, kokio ūkio  jai reikia. Negalima nepastebėti ir, kad Lietuva iš vieno dirbamo hektaro pajamų gauna gerokai mažiau negu senosios Europos šalys, todėl reikia mokytis dirbti pelningai.

Pasaulyje gyventojų skaičius auga sparčiau negu maisto produktų gamyba. Tam įtaką daro ir klimato kaita. Praėjusiais metais Lietuvą  plukdė liūtys, o Ispanija, Italija, Belgija  nukentėjo nuo sausros. Ateityje maistas taps strategine preke. Laimės tos šalys, kurios sugebės  produktais ir pačios apsirūpinti, ir  eksportuoti.

B. Markauskas pabuvojo  Japonijoje įvykusioje  didžiausioje Azijos tarptautinių maisto produktų ir gėrimų parodoje „Foodex Japan 2018“, dalyvavo diskusijose  su verslo ir politikos atstovais. Ši  didžiulė ekonomiškai stipri  šalis (sostinėje Tokijuje ir priemiesčiuose  gyvena  per 30 mln. gyventojų) maisto jau nebepajėgia užsiauginti, darosi priklausoma nuo importo. Kita vertus, pavyzdžiui, Lietuvai džiugu, kad Japonija tampa viena strateginių eksporto šalių.

Iš kitų Europos šalių mes išsiskiriame tuo, kad apie 80 proc. dirbamos žemės  naudojame grūdininkystei, o gyvulių skaičius mažėja. Tačiau, ministro žodžiais, ūkininkui nepasakysi, kuo jis turi verstis. „Užauginam  daugiau, kaip 6 milijonus tonų grūdų, apie 4 milijonus  tonų eksportuojam, gaila, kad  žaliavinių, o ne iš jų iškeptų  bandelių ar duonos. Tai sukuria  mums mažesnę pridėtinę vertę“, – apgailestavo B. Markauskas.

Vienodas išmokas išsikovoti bus sunku

Briuselyje įsibėgėjo diskusijos dėl bendrosios žemės ūkio politikos po 2020-ųjų metų. Ministrų tarybos posėdyje daugiausia dėmesio buvo skirta tiesioginėms  išmokoms, agroaplinkosaugos priemonėms  bei Kaimo plėtros programai (KPP). Anot ministro, Lietuva yra aiškiai išsakiusi savo poziciją, kad išmokos būtų suvienodintos, tačiau akivaizdu, jog tai pasiekti  nebus lengva. Prieš suvienodinimą pasisako Graikija, Italija, Olandija. Prancūzija bei Vokietija išmokų suvienodinimo galimybes vertina atsargiai. Ką daryti, kokią taktiką pasirinkti,  trijų Baltijos šalių ir Lenkijos žemės ūkio ministrai tarėsi ir šią savaitę Rygoje.

Pasak B. Markausko, dauguma valstybių narių pasisako, kad išmokos turi išlikti ir kad turi būti teisingiau paskirstytos: mažesni ir vidutiniai ūkiai turėtų gauti daugiau, o stambesni – mažiau. Ūkiams, gaunantiems per 150 tūkst. Eur, jau kitąmet tiesioginės išmokos gali būti sumažintos.

Be to, svarstoma tiesiogines išmokas mokėti tik dirbantiems žemę. Anksčiau pakako vien tik išlaikyti gerą agrarinę jos būklę.

Nauja  ir tai, kad kiekviena šalis narė pati  galės nusistatyti priemones ir  tikslus, kuriuos per 7-erius metus ketina pasiekti agroaplinkosaugos srityje.

KPP  ir po 2020-ųjų metų  išliks. Pasak ministro, radikalių BŽŪP pokyčių nenumatoma, tačiau dėl Breksito 8-10 proc. gali mažėti jos biudžetas.

Melioracija – galvos sopulys

B. Markauskas pripažino, kad ypač jam skaudi tema – melioracija. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas baigia parengti studiją, kuri  vėliau bus aktyviai aptarta su visuomene. „Įvertinsim pasiūlytus variantus, spręsim, ką  galim daryti toliau“, – kalbėjo jis. Į vieno hektaro melioraciją Lietuva yra investavusi, ko gero, daugiausiai pasaulyje, bet tai įvyko 1960–1970 metais. Dabar 70 proc. visų melioracijos sistemų yra nusidėvėjusios. Norint sistemą atnaujinti, iki 2030 metų reikėtų  apie 3 milijardų Eur.  Tokių pinigų iš biudžeto niekada  nebus. Dabartinės Vyriausybės programoje numatyta  smulkesnes melioracijos sistemas iki 2020 metų perduoti  žemių savininkams ir ūkininkams, o griovius ir hidrotechnikos įrenginius geriausiu atveju – savivaldybėms. Tada melioracijos darbams šios gautų didesnį  negu dabar finansavimą  iš valstybės. Resursų būtų ir daugiau: savivaldybės surenka  gerokai daugiau žemės mokesčio, galėtų padidinti žemės ūkio technikos registravimo bei techninės apžiūros mokesčius – esą ūkininkai patys šneka, kad sutiktų, jei dalis šių pinigų būtų skirta melioracijos darbams. Ketinama  įsteigti Melioracijos fondą, į kurį indėlį įneštų valstybė, prisidėtų žemės savininkai, gyventojai,  pasistatę namus ir  lietaus  nuotekų vamzdžius prijungę prie melioracijos sistemų, taip pat kelininkai, geležinkelininkai.

Atlyginimai – už konkrečią pagalbą

Ministras kalbėjo ir apie žemės ūkio skyrių specialistų perspektyvą. Pati ministerija iš 343 esamų darbuotojų  iki liepos 1 d. numačiusi atleisti 53. „Valstybės valdymas turi pigti ir būti efektyvesnis. Žmonėms, kurie lieka dirbti, turi būti mokami didesni atlyginimai“, – sakė jis.

B. Markauskas svarstė, kad žemės ūkio specialistams atlyginimai  turėtų būti mokami už konkrečią pagalbą smulkiesiems ūkininkams, o ne už  teorines konsultacijas ar „buterbrodinius“ kursus.

B. Markauskas užsiminė  ir apie patvirtintas šių metų Pasėlių deklaravimo taisykles, ir apie nebe tokią griežtą  sankcijų už teisės aktų nuostatų pažeidimus metodiką.

„Namų darbų“ ministrui uždavė Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė. Ji klausė, ką daryti su laukuose ūkininkų paliekamais šieno rulonais, kurie  vėliau atsiduria krūmuose, pamiškėse, o svarbiausia, – užkemša kanalus bei siurblines. B. Markauskas žadėjo  pagalvoti, kaip šią  problemą išspręsi. Prievolės ūkininkui išvežti rulonus nėra.

Gegužės 2 d. startuoja paraiškų teikimas pagal ES priemonę „Parama smulkiam ūkiui“. Seniūnai domėjosi, ar, pasinaudami ja, žemdirbiai galės pirkti dėvėtą techniką. Į šį klausimą buvo atsakyta teigiamai.

Užs. Nr. 2018/01