Padegta žolė – skaudus smūgis atbundančiai gamtai

Degindami pernykštę augaliją, taip savo pievas ir laukus bando „tvarkyti“ gamtos netausojantys žmonės. Toks „tvarkymo“ būdas yra prigijęs ne visoje šalyje – kai kuriuose regionuose istoriškai jis siejamas su apsileidusio ūkininko įvaizdžiu.

Aplinkosaugininkai kreipiasi į visus gyventojus, kad niekas nepraeitų pro šalį pamatęs degančią žolę ir pasistengtų užgesinti ugnį. Nedideliame plote ją lengva užplakti šakomis ir užtrypti kojomis. Tokius gaisrus galima gesinti vandeniu arba smėliu. Matant, kad ugnies nepavyks pažaboti, reikia nedelsiant skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112.

Ugnies nuniokoti laukai ir pievos – skaudus smūgis atbundančiai gamtai. Kiekviename deginamos pievos kvadratiniame metre žūsta daugybė vorų, vabzdžių, bestuburių. Ugnis nepagaili nei ant žemės perinčių paukščių lizdų su dėtimis, nei ežių, nei neršti keliaujančių varliagyvių. Nuo liepsnojančios žolės ji neretai persimeta į miškus, durpynus, gyventojų sodybas, ūkinius pastatus. Tokie gaisrai kelia pavojų ir žmonių gyvybei bei sveikatai.

Per žolės gaisrus ir po jų padidėja oro tarša. Todėl Aplinkos oro apsaugos įstatymas draudžia deginti nenupjautus, nesugrėbtus ar kitaip nesurinktus augalus ar jų dalis. Už žolės deginimą gresia administracinė atsakomybė. Sausos žolės, kaip ir nendrių, nukritusių medžių lapų, šiaudų, laukininkystės ir daržininkystės atliekų, deginimas pažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimus užtraukia baudą nuo 30 iki 230 eurų, o juridinių asmenų vadovams ir kitiems atsakingiems asmenims  – nuo 60 iki 300 eurų.

Padegėjui gali tekti atlyginti ir gamtai padarytą žalą. Ji apskaičiuojama pagal Žalos aplinkai, sunaikinus ar sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus ir objektus, skaičiavimo metodiką. Tais atvejais, kai žolės gaisras išplinta į miškus ar saugomas teritorijas, skaičiuojant žalą taikomi atitinkami koeficientai, ir ji gali siekti tūkstančius eurų.