Medžių mylėtojo, kaimo kvailelio laiškas „šarikovams“ ir visam miestui

Aš to nežinojau. Todėl širdis į kulnis nusirito, kaip liaudyje sakoma. O simboliška dar ir tai, kad tetos frazė nuskambėjo liūdnai medžių kirtime pagarsėjusioje, apgailėtinai atrodančioje Basanavičiaus gatvėje… Šilutėje ėmiau klausinėti pažįstamų žmonių - ar jie žino, ką jie mano, ar priešinasi? Bet susilaukdavau tik kažkokių klišinių pamurmėjimų: „Tai atsodins naujus“ arba alogiškumu kvepiančių išvadų: „Buvo užvirtęs medis ant bobutės, tad reikia visus pjauti“. Susidarė, įspūdis, kad dauguma šilutiškių arba susitaikę su bet kokiu valdžios sprendimu arba totaliai abejingi savo miestui, gamtai, jos ekologinei situacijai. O man nedavė ramybės mintis: nejau staiga, šiais , būtent šiais 2018 metais, beveik 300 Šilutės centrinės gatvės medžių (o kur dar kiti planuojami pjauti šiek tiek vėliau) pradės vienas po kito virsti, vos susidurs su stipresniu vėju ar audromis? Kažkaip nelogiška. Suprantu, kad esama avarinių medžių, bet ne dauguma. Juolab, kai mačiau, kaip panašūs drastiški, grubūs, ciniški medžių kirtimo sprendimai ir veiksmai daromi kituose miestuose (neminint mažesnių): Kaune, Šiauliuose. Miestuose, kuriuose buvo susilaukta stipraus tiek eilinių žmonių, tiek ir žymių respublikiniu mastu inteligentų-menininkų pasipriešinimo. Net savivaldybės padavimo į teismą. O pas mus, Šilutėje - tyla. Net taip vadinama kūrybinė miesto dalis, inteligentija, pedagogai - nesipriešina ir atrodo kaip klusnios avys - su viskuo susitaikę arba tiesiog bijantys savo valdžios. Valdžios, kuri, leiskite priminti, demokratijos sąlygomis tėra mūsų tarnai, o ne valdžia, ar kažkokie neaiškaus plauko, gatvių klounais virtę steponkiški „šeimininkai“. Tarnai - mano, tavo, jūsų, mūsų visų tarnai. Ir jie - visų tarnai mums, miesto, rajono šeimininkams, spaudoje pradeda aiškinti - tie, kas nesutiks su medžių kirtimu, tėra viskuo nepatenkinti amžini protestuotojai, žvakelių degiotojai, kaimo juokdariai. Protingi žmonės, t. y. mes - valdžia, viską žinanti, mūsų sprendimai neginčytini. Mieli mūsų tarnai - tai, kaip jūs kalbate, kaip jūs viešai, spaudoje juodinate už jus jautresnius, už jus atsakingesnius ir gamtą dešimteriopai labiau už jus mylinčius šio krašto žmones, ima kelti įtarimą - ar tik koks daktaras Preobraženskis jums visiems pagal europines lėšas nepersodino žmogaus smegenų, palikdami šuns širdis...? Nes nesuprantu, iš kur tokia jūsų nejautra, toks jūsų gyvuliškumas? Iš štai, susidūręs su bailiais, abejingais miestiečiais, buvau apsisprendęs - na, jei jums nusispjauti į unikaliai žalią miestą, jo medžius, jo dvasią, man - juolab. Turiu ir savų kovų. Su tokia nuotaika kartą užėjau pas Marių Jatkonį, kuris net nepasisveikinęs su manimi (nesimatėme su juo jau senokai), susirūpinęs, su akivaizdžiu skausmu akyse manęs paklausė: „Ar žinai, kad Šilutėje kerta medžius?“. Ir kai taip sutinki tikrą, inteligentišką, jautrų žmogų, neabejingą gamtai, savo miestui, su natūraliu skausmu išgyvenančiu tokią problemą, supranti, kad nebegali nuleisti rankų. Kad dar ne visi šiame pasaulyje virto bedvasiais, abuojais grožiui, gamtai, gyvybei verslininkais. Ir štai mudu su Mariumi Jatkoniu nusprendėme paskambinti žymiam medžių gynėjui, mano buvusiam dėstytojui, režisieriui Gyčiui Padegimui. Jis buvo šokiruotas žinios, kad jo mylimame Mažosios Lietuvos mieste - Šilutėje ( kuri, jo žodžiais, garsėja visoje Lietuvoje savo unikaliu žaliu senamiesčiu) bus iškirsti brandūs, seni medžiai. Medžiai, kurie išsivysčiusiose Europos šalyse yra saugomi ir kuo rūpestingiausiai globojami. Tuomet Gytis Padegimas nurodė mums jo pažįstamą advokatą, medžių gynėją Saulių Dambrauską, ant kurio profesionaliai parengto kreipimosi jūs, neabejingi miestiečiai, sekmadienį ir pasirašėte. Pirmadienį Šilutės savivaldybė gavo iš Sauliaus Dambrausko oficialų laišką, su mūsų visų parašais ir raginimu daryti detalesnę ir objektyvesnę medžių būklės ekspertizę, nesiimant jokių radikalių sprendimų (ką savivaldybė ir daro), kurie negrįžtamai subjaurotų miestą, jos unikalią gamtinę - architektūrinę ilgus dešimtmečius darniai kurtą simbiozę. Simbiozę, kuri ir daro Šilutės senamiestį unikalų ir patrauklų visos Lietuvos mastu.

O štai čia pateikiu Lietuvos dendrologų valdybos narės Linos Straigytės (ASU docentės) pastabas apie Šilutės savivaldybės parengtą „neginčytiną“ medžių kirtimo centrinėje gatvėje projektą (šios mokslininkės pastabos gautos dėka mūsų miestui padedančio, visuomeniniais pagrindais (iš idėjos, iš širdies dirbančio, gamtą mylinčio) advokato Sauliaus Dambrausko). Cituojame dendrologės Linos Straigytės elektronio laiško tekstą:

Labas vakaras,

Peržiūrėjau projektą, šiaip viskas pakankamai tvarkingai atrodo, taip ir turėtų būti projektai pateikti. Aišku, daug nereikalingų bendrų vadovėlinių tiesų, metodikų perrašyta, kas rodo profesionalių žinių stygių ir „užšlamština“ projektą. Nežinau, iš kur ši žalinga tradicija atėjo.

Būklės vertinimas kelia abejonių, pagal jų pateiktą ligų ir pažeidimų kodus su paveikslėliais - tai nė vienam medžiui negalima blogos būklės rašyti. Šią dalį ekspertai turėtų pertikrinti, įvertinti, ar teisingai nustatyta būklė. Įdomu būtų sužinoti, ar šis projektas turi dendrologų ir kraštovaizdžio architektų ekspertinį įvertinimą, kuris yra būtinas? Jei turi, tai kas jį darė? Ir neaišku, kas vykďė inventorizaciją, niekur nėra parašo. Tik kraštovaizdžio architektas nekompetetingas tai atlikti, neturi tam specialybinių žinių, nes dendrologijos ir medžių būklės nesimokė, nebent baigęs miškininkystės studijas.

Pagarbiai, Lina

Taigi, mūsų viešais interesais, gamta, mūsų gerove besirūpinantys Šilutės politikai, nėra viskas taip ir aišku, kaip jūs bandote mums prievarta įteigti, ar ne? Ir jūs, mus išvadinę kaimo kvaileliais, amžinai nepatenkintais protestuotojais, jau lyg niekur nieko užkūrėte pjūklus? Ne, nieko nebus. Kova už gamtą yra šventa ir kubiniais metrais ar europinių lėšų grobstymu nesvertina. Tad mudu su Mariumi darom ką galime ir ką širdyje jaučiame privalantys daryti. O jūs, neabejingi ir pasirašiusieji, galvojate, kad užtenka tik jūsų parašo ir kažkas už jus pakovos, atsiras lyderis, mesijas, o jūs sau ramia sąžine galėsit gerti kavą ir už uždarų durų tyliai paburnoti ant valdžios, patys saugiai nieko nedarydami? Ne. Nieko panašaus. Žmogaus meilė savo artimui, aplinkai, gamtai matuojama ne parašais facebooko like ar galvos palinksėjimu. Toliau privalote į kovą už gamtą ir savo miestą kilti ir jūs patys. Ir daryti viską prisiimant asmeninę atsakomybę, kad mūsų godūs politikai nenusiaubtų paskutinių mūsų nuostabios gamtos oazių.

Tad, prabuskime, vienykimės ir veikime pagal savo širdies ir sąžinės ritmą, kurį mums davė mūsų visų motina Gamta.