Atviras Gyčio PADEGIMO LAIŠKAS ŠILUTEI dėl medžių ir Šilutės savasties išsaugojimo – „mes visi broliai po žydinčia vyšnia“

Mieli šilutiškiai, p. Mere, gerbiami Šilutės rajono Tarybos nariai, šis poeto lygiai prieš 50 metų savo gentainiams ištartas perspėjimas, deja, su kiekviena diena darosi vis aktualesnis. Artėjant 2020, Europos Sąjungos paramos pabaigos mūsų šaliai metams, įvairių lygių didelių miestų ir mažų miestelių valdžios vietoj to, kad europinius pinigus panaudotų infrastruktūros – mokyklų, kultūros ir sveikatingumo centrų, vaikų darželių, globos namų, ambulatorijų, ir panašiai – atnaujinimui bei plėtojimui arba socialinių programų, mažinančių skurdą įgyvendinimui, didžiules lėšas ,, įsisavina‘‘ masiškai naikindami želdinius ir tuo ženkliai blogindami žmonių gyvenimo sąlygas. Tarsi koks apsėdimas mūsų žalią tėviškę užplūdo pragariška medžių genocido ,,mada‘‘, vietoj parkų, vejų, skverų įtupdanti į miestų ir miestelių centrus neproporcingas, nefukcionalias, saulės deginamas ir skersvėjų perpučiamas ,,raudonąsias aikštes‘‘, tinkamas nebent desantininkų malūnsparniams leistis.

Paskutiniu metu ekologinę sąžinę turinčius šalies gyventojus pasiekia nerimą keliančios žinios iš tokio gražaus ir savito Lietuvoje Šilutės krašto. Suprantama, kad galų gale po daugelio metų delsimo, valstybiniu lygiu pradėjus spręsti Rusnės gyventojų, potvynių atkertamų nuo ,,didžiosios žemės‘‘ , problemas, reikia paaukoti palei į šią gyvenvietę vedantį kelią augančius medžius, nors turint geros valios ir čia buvo galima rasti ekologiškesnį sprendimą, tačiau visiškai nesuprantama, kodėl reikia myriop smerkti 300 Šilutės medžių ir savo rankomis už didelius pinigus sunaikinti esminę, patraukliausią miesto savybę.

Nuo vaikystės iš Kauno su šeima važiuojant panemuniais į pajūrį, kelionės kulminacija tapdavo sustojimas Šilutėje. Mums dzūkams, pratusiems prie smėlynuose augančių pušelių, pagrindinės miesto gatvės – alėjos ūksmė atrodė tiesiog stebuklinga. Manau, kad daugelis Lietuvos gyventojų, atvykstančių į tokį savitą Mažosios Lietuvos miestą patiria panašią būseną. Prieš keletą metų su keliais kolegomis menininkais turėjau garbės ir laimės kurti didžiulį kultūrinį renginį H.Šojaus dvare ir parke. Tikriausia pamenate? Gal patys arba Jūsų vaikai dalyvavote toje įvairių menų šventėje? Tomis dienomis, gyvendamas Šilutėje, galutinai pamilau Jūsų nuostabų miestą, todėl ir rašau šį laišką, bijodamas, kad dėl valdančiųjų nesupratingumo arba nesąžiningumo, o piliečių , kurie ne kartą įsitikino, kad jų balsas ,,į dangų neina‘‘, abejingumo miestas, o ir visa Lietuva neprarastų miestą unikaliu darančių, specifines tik šiam kraštui būdingą kraštovaizdį formuojančių medžių.

Jei nenorime galvoti apie grožį ir miesto išskirtinumą, tai pagalvokime bent apie savo ir savo vaikų sveikatą. Taip, mes mažai turime saulėtų dienų, dažnas kertame medį, nes ,,jis užstoja saulę‘‘. Bet ar pagalvojame, kad medžio šešėlis mus kaip tik apsaugo nuo vis labiau aktyvėjančios saulės kenksmingo apšvitinimo? Pasaulio Sveikatos organizacija neseniai paskelbė duomenis, kad Europoje tarp onkologinių susirgimų ima pirmauti melanoma – odos vėžys. Viena iš pagrindinių susirgimo priežasčių – tiesioginiai saulės spinduliai. Pernai Kaune, Miško gatvėje plynu kirtimu buvo iškirsti visi daugiamečiai medžiai ir buvo pasodinti nauji. Mano draugai, gyvenantys šioje gatvėje, skundžiasi atsiradusiu nepakeliamu transporto triukšmu, kurio visiškai nebuvo anksčiau. Dar iš mokyklos laikų, tur būt, atsimename, kad medžiai mažina ir oro taršą, valo jį – sugeria gausėjančio transporto išmetamą ir mus nuodijantį anglies dvideginį ir perdirba jį į deguonį…

,,Nei Dievui žvakė, nei velniui rykštė‘‘

Mums aiškina, kad senieji medžiai netinka augti mieste ir vietoj jų mums sodina kažkokią stebuklingą, ,,miestuose tinkančių ‘‘ augti ir stebuklingai daug kainuojančių, dažniausia olandiškų,medžių rūšį. Šie medžiai penkis kartus iškasami, jų šaknys penkis kartus kapojamos, jie faktiškai net ir neauga, o tik vegetuoja. Ar gali toks mutantas, ,,nei Dievui žvakė, nei velniui rykštė‘‘ pakeisti tikrą, lietuvišką medį, kuriam išauginti reikėjo daugybės metų ir kuris mus saugo nuo visokio blogio? Aišku, kad ne. Vargšelis gali padėti ,,įsisavinti‘‘ pinigus, o savo trumpu amželiu dar ir spartinti šį nedorą nusikalstamą pinigų plovimo būdą.

Rašau šį laišką tą dieną, kai ,,Darom‘‘ akcijoje susijungę daugybė Lietuvos žmonių iš širdies švarino ir gražino savo vienintelę tėviškę. Dievulis davė gražų orą, žydi vyšnios ir šiandien, anot japonų, ,,visi mes broliai po žydinčia vyšnia‘‘. Nepraraskime tos lietuviui per amžius būdingos mus supančio gyvojo pasaulio šventumo pajautos, neniekinkime savo tėvų ir protėvių atminimo, naikindami jų sodintus ir puoselėtus medžius.

„Ką mes renkamės – gyvybės ar mirties kultūrą?“

Pradėjau už mane didesnio žodžiais, o užbaigsiu – dar didesnio – šventojo – bylojimu mums: ,,Dar savo gimtinėje labai mėgau medžius. Užtenka pažvelgti į juos, ir jie ima tave kalbinti. Jie nebruka gyvenimo taisyklių ar receptų, o tik paprasčiausiai skelbia seniausiąjį gyvenimo įstatymą. Pavasario žydėjimu, vasaros branda, rudenio vaisiais ir žiemos apmirimu medis tarsi atskleidžia mums gyvybės paslaptį. Todėl žmonės nuo seniausiųjų laikų vis sugrįždavo prie medžio įvaizdžio, siekdami išsiaiškinti esminius klausimus savo pačių gyvenime. Deja, mūsų laikais medis neretai yra iškalbingas veidrodis, atspindintis žmogaus elgseną savo aplinkoje, visoje Kūrinijoje. Mirštantys medžiai yra tarsi nebylūs priekaištai, įspėjantys, jog yra žmonių, akivaizdžiai nevertinančių nei gyvybės, nei pačios Kūrinijos, nesuvokiančių šios dovanos didybės, o tik šaltai apskaičiuojančių naudą ir pelną. Ir tik pamažėle aiškėja, jog ten, kur miršta medžiai, finale žūsta ir žmogus.‘‘ Prieš pakeldami ranką prieš medį, apmastykime šiuos pranašingus Jono Pauliaus II-ojo žodžius ir pagalvokime, ką mes renkamės, anot to paties, šventojo ,,gyvybės ar mirties kultūrą‘‘.

Su gilia pagarba ir viltimi prof. Gytis Padegimas

P.S. Sakoma, kad norint pamilti, pirmiausia reikia suprasti. Tiems, kurie nemyli medžių ir niekaip nenori nuleisti kirvio bei išrauti blogio iš savo širdies, rekomenduoju įstabią tik ką išėjusią vokiečių girininko, mokslininko Peterio Wohllebeno knygą ,,Paslaptingas medžių gyvenimas. Ką jie jaučia, kaip bendrauja – neregimo pasaulio atradimas.‘‘ Šiandien Jos Didenybei karalienei Elžbietai II sukako 92 metai. Balandžio 16 d. Didžiojoje Britanijoje įvyko dokumentinio filmo ,,Slapta karalienės meilė‘‘premjera. Ta meilė – meilė medžiams.