Mokytojau, tavo darbas – tai ne religija

Tu esi žmogus ir tu turi savo artimuosius. Jie negali būti mažiau svarbūs nei svetimi vaikai ir svetimi tėvai, su kuriais dėl tam tikros tavo profesinės veiklos ypatumų tu bendrausi kurį laiką. Tu jiems nieko neprivalai, nes mums, tėvams ir mokiniams, užtenka tiek, kiek tu jau pasiruošęs duoti – mokyti tam tikrų akademinių dalykų ir būti žmogumi. Ir pastarasis procesas ugdyme yra svarbiausias. Būti žmogumi – tai tavo didžioji paskirtis. Būti žmogumi – lai tai būna tavo religija. Nuo to tu nepabėgsi, neperdegsi, nesugriausi savo asmeninio gyvenimo ir neapleisi savo vaikų bei kitų artimųjų.

Nesiteisink sunkiu savo darbų, būk sąžiningu su savim ir neapsimetinėk nepakeičiamu. Tu esi labai svarbus ir reikalingas, tačiau esi pakeičiamas. Jei manysi kitaip, susirgsi. Ir susirgs tavo mokiniai. Ligos pavadinimas yra paprastas ir ne vienas – prievarta, nemeilė, neapykanta, abejingumas. Būk sveikas. Būk geras sau. Būk jautrus sau. Nuvarytus arklius nušauna tik tautosakoje. O realiame gyvenime nuvarytai kumelei tenka gyventi tiek, kiek nusprendė Dievas. Tad tausok save.

Tau ne veltui duoti įvairūs jausmai, neatstumk jų. Žinok: pyktis yra duotas tam, kad galėtum keisti pakeičiamus dalykus. Negriauk su savo pykčiu nei savo, nei svetimų gyvenimų. Keisk tai, ką gali pakeisti Liūdesys tau duotas tam, kad galėtum sulėtinti savo gyvenimą, pailsėti ir priimti dalykus, kurių negali pakeisti. O tokių mūsų švietimo sistemoje yra labai daug. Tai nereiškia, kad turi nuolat būti liūdnas, tačiau nevenk atsipūsti liūdesio akimirką. Kai leisi tikriesiems jausmams ateiti pas tave, pastebėsi, kad jie labai greitai keičiasi. Ir nebus baisu nei pykti, nei liūdėti. Atmink: kai džiaugsiesi, puoselėsi savo dėkingumą. Todėl kiekvieną akimirką ieškok, kuo galėtum pasidžiaugti. Ypač bendraudama su mokiniais: džiugink juos ir jie bus tau dėkingi. Būti dėkingu žmogumi – tai viena pagrindinių laimės ir sėkmės sąlygų. Leisk sau bijoti: jei nevengsi atėjusios baimės, atrasi daug alternatyvų, kaip gali kitaip transformuoti savo realybę. Atmink: žemė tave supa 360 laipsnių. Tu nekabi ore, tu nestovi ant jokios bedugnės krašto, tu esi labai saugi. Niekada tuo neabejok. Ir dar labai svarbu: priimk gėdą. Gėdos jausmą tau siunčia tavo sąžinė, o jos dėka tu gali tapti geresne savęs versija. Įsileisk į save šią vidinę refleksiją, tik nesumalk savęs, o priimk save netobulą, tokią, kokia tu esi. Todėl visiems mokytojams rekomenduoju rašyti dienoraštį. Jame paliksi viską, ko tau yra per daug. Ir augsi, tobulėsi, laisvėsi, drąsėsi.

Pasikliauk savimi ir prašyk Dievo globos, vedimo bei angelų palaiminimo. Prašyk dėl savęs, dėl mokinių ir dėl mokinių tėvų. O labiausiai – prašyk visko gero savo artimiesiems. Žinok: jei pasirinksi nebūti gera savo šeimoje, tu nebūsi gera niekam. Suaugusiojo atsakomybė yra ne absoliuti, todėl verta labai išmintingai susidėlioti savo prioritetus: jei esi mama, negali būti ja tik po sąsiuvinių taisymo; jei esi žmona, negali nemiegoti su vyru, nes dar nesugalvojai ryt dienos pamokos, jei esi moteris, negali valgyti bet ką, nes neturi laiko dėl metinių ataskaitų rašymo. Tu esi čia ir dabar. Būk paprasta ir tu pamatysi, kad nepakeičiamos yra tik mamos ir žmonos. O visa kita – ne dievas ir ne religija. Būk laiminga. Būk savimi.