Ar soja jau prigijo ir Lietuvoje?

Jau 4000 metų prieš mūsų erą daugelis Kinijos gyventojų maitinosi soja, o Europoje šis produktas pradėjo plisti nuo XIX a. antrosios pusės. Manoma, kad soja kilo iš Pietryčių Azijos, kurioje ir dabar savaime auga kai kurios jos rūšys.

Sojos – šiltų kraštų augalai, tačiau šylant orams ir tobulėjant selekcijai išvedama vis naujų veislių, tinkančių ir atšiauresniems kraštams. Lietuvoje sojų auginimas beveik netyrinėtas, o metodinės ir mokslinės informacijos pateikiama nedaug. Tikriausiai niekas negalėtų paneigti, kad genetiškai nemodifikuota soja yra vienas vertingiausių augalų kalbant apie baltymingumą. Be abejonės, daug baltymų turi ir kiti ankštiniai augalai, tačiau jie neprilygsta sojoms nei kiekiu, nei kokybe.

Lietuvoje sojomis domimasi seniai, tačiau ūkininkai pradėjo ją auginti vos prieš keletą metų. Vis dėlto, mokslininkų nuomone, atsižvelgiant į mūsų klimato sąlygas soja yra sunkiai auginamas augalas. Tą patvirtina ir žemės ūkio naudmenų deklaravimo statistika. Nors deklaruojamų plotų skaičius svyruoja, tačiau jis išlieka stabiliai nedidelis: 2015 m. deklaruota 2625,28 ha, 2016 m. – 1835,99 ha, o 2017 m. – 2716,97 ha.

Lietuva 2014 m. bandė šį augalą įtraukti ir į žalinimo paramos schemai tinkančių augalų sąrašą, taip pareiškėjams suteikiant galimybę auginti soją ir prisidėti prie aplinkosaugos tikslų. Tačiau Europos Komisija (EK) suabejojo, ar šį augalą auginant bus galima užtikrinti Nitratų direktyvos įgyvendinimo tikslus, ir ar jis prisideda prie biologinės įvairovės skatinimo. Atsižvelgdami į šią EK abejonę, Žemės ūkio ministerijos specialistai pakartotinai konsultavosi su žemės ūkio srities mokslininkais, kurie patvirtino, kad auginant Lietuvoje soją azoto išsiplovimo rizika yra iš tikrųjų didesnė nei auginant tradicinius azotą kaupiančius augalus (pupas, vikius, žirnius). Taip yra dėl paprastos priežasties – sojos derlius dažniausiai yra nuimamas daug vėliau. „Jei sojos neįtrauktos į žalinimo programą, tai nereiškia, kad jos nėra ankštiniai augalai. Tai baltyminiai ir azotą kaupiantys augalai, tačiau jie gana rizikingi, dar mažai auginti ir mažai tirti. Trūksta trumpesnės vegetacijos veislių, kad ūkininkai be rizikos galėtų gauti tinkamą derlių ir jį nuimti, ypač ekologiniuose ūkiuose. Geram sojų pasėliui suformuoti viena iš rizikų yra silpnas gebėjimas stelbti piktžoles. Sojos ypač jautrios piktžolėms pradiniuose augimo tarpsniuose, kai formuojasi šaknų sistema – būtina taikyti akėjimą, tarpueilių purenimą, o tam reikia ir tinkamos technikos.  Vis dėlto sojos yra labiau šilumą mėgstantys augalai. Lietuvoje yra registruotų sojų veislių, bet jų vegetacijos trukmė ilga. Manau, kad dar neatėjo laikas masiškam sojų auginimui. Taip kažkada buvo ir su rapsais, kol atsirado tinkamų veislių. 2015–2016 metais buvo galima sojas išauginti, jos subrendo, tačiau šiek tiek daugiau kaip 2 tonos iš hektaro biologinio derliaus nėra daug. Pavyzdžiui, praėję metai buvo nepalankūs joms auginti, derliaus nuimtas tik spalio mėnesį. Nesiimčiau drąsiai patarti ūkininkams, kad augintų sojas,“ – teigia dr. Žydrė Kadžiulienė, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto vyriausioji mokslo darbuotoja.

Po konsultacijų su mokslininkais mūsų šaliai neliko kito pasirinkimo, kaip tik pašalinti soją iš azotą kaupiančių augalų, atitinkančių ekologiniu atžvilgiu svarbios vietovės reikalavimus (vienas iš žalinimo paramos schemos reikalavimų), sąrašo.

Akivaizdu, kad bent kol kas Lietuvos gamtinės sąlygos bei nuolatinis sėkmingas sojos auginimas mūsų krašte yra sunkiai suderinami, tačiau netolimoje ateityje gali atsirasti naujų veislių bei technologijų, kurios leis šiuos trūkumus pašalinti. Bet tie, kurie mėgsta technologines naujoves ir riziką, gali jau dabar pabandyti šį augalą auginti.