L. Andrikienė: Ar pastebime, kad mūsų akyse Lietuva virsta teritorija be tautos?

-Lietuva pradėjo skaičiuoti penkioliktuosius narystės Europos Sąjungoje metus. Kokios didžiausios grėsmės išlieka mūsų valstybei?

- Nors Lietuva ir yra saugi kaip niekada, saugumo per daug nebūna, saugumo problema išlieka. Niekas šiame pasaulyje nėra visiškai saugus. Štai net Jungtinėse Valstijose vyksta tyrimas dėl  Rusijos kišimosi į prezidento rinkimus. Ką jau kalbėti apie Lietuvą, kuri yra greta agresyvėjančios Rusijos.

Kai kas sako, jog Rusijos problema Lietuvoje per daug išpučiama. Bet pažvelkime į tai, kas įvyko per praėjusį dešimtmetį, Rusijos prezidentui V. Putinui nusprendus įrodyti, kad Rusija yra ne regiono lygio jėga (kaip sakė tuometinis JAV prezidentas B. Obama, tuo neva labai įžeidęs V. Putiną), o supervalstybė. Atplėšta dalis Gruzijos, okupuotas Ukrainos Krymas, vyksta karas Donbase. V. Putino vadovaujama Rusija įsivėlė į konfliktą Sirijoje. Mes nesame kitoje planetoje. Lietuva vieną po kitos patiria informacines ir kibernetines atakas, NATO lėktuvai perima rusų karinius orlaivius prie mūsų sienų. Pilnu tempu vyksta informacinis karas, ypač socialiniuose tinkluose; Lietuva susilaukia daug neprašyto dėmesio Kremliaus kontroliuojamuose televizijos kanaluose, transliuojančiuose užsienio kalbomis. Nėra iki galo aišku, kiek ir kurie mūsų verslininkai yra manipuliuojami Rusijos. Ypač tie, kurie verslą turi pačioje Rusijoje, kur be Kremliaus dėmesio, žinios ir didesnės ar mažesnės kontrolės Vakarų verslininkams (o Lietuva Rusijai yra Vakarai) veikti neįmanoma. Taigi, Hanibalas yra prie mūsų vartų. Ne vien Lietuvos, bet ir NATO bei ES vartų.

Galėčiau paminėti ir pastaruoju metu, JAV prezidentu tapus D. Trumpui, eižėjančius, trūkinėjančius ES ir JAV ryšius, kas labai džiugina Rusiją ir Kiniją. Lietuvai būtinai reikia stebėti ir analizuoti Kinijos veikimą, atvirais pareiškimais ir veiksmais demonstruojančią siekį po kelių dešimtmečių tapti dominuojančia pasaulio jėga. Dabartinė pasaulio tvarka ir galių pasiskirstymas pasaulyje Kinijos netenkina, ji nori būti supervalstybe. Lietuva taip pat yra Kinijos taikiklyje, kinams rūpi mūsų strateginiai objektai – Klaipėdos jūrų uostas,  „Lietuvos geležinkeliai“ ir aukštųjų technologijų pramonė. Kitais žodžiais – tai, kas susiję su Lietuvos saugumu ir konkurencingumu pasaulyje ne tik artimiausiais metais, bet ir tolimesnėje ateityje. 

-Lietuvoje visu smarkumu įsisiūbuoja skandalas, prasidėjęs paskelbus Prezidentės susirašinėjimą su buvusiu liberalų vadovu Eligijum Masiuliu. Skandale minimos vis naujų politikų pavardės bei keliama žiniasklaidos nepriklausomumo problema. Tai rimta grėsmė nacionaliniam saugumui?

- Tikrai, istorija, prasidėjusi apkaltinus E. Masiulį kyšio ėmimu, įgyja labai plačią apimtį ir neaišku, kur ji nuves. To dar nebuvo – svarstoma ir bandoma aiškintis, kiek Lietuvos politinės partijos yra valdomos oligarchų, kokią įtaką oligarchai turi žiniasklaidai. Jei tai, kas dabar yra tik versijos ir įtarinėjimai, pasitvirtins, bus suduotas labai rimtas smūgis visai Lietuvos politinei sistemai, taip pat ir žiniasklaidai. Valstybės saugumo departamento (VSD) rašte Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui sakoma, jog koncernas „MG Baltic“, siekdamas savo interesų, buvo sukūręs ilgalaikę veikimo strategiją. VSD tai vertina kaip destruktyvią veiklą, keliančią grėsmę nacionaliniam saugumui bei galinčią destabilizuoti demokratinę valstybės plėtrą. Pats koncernas tokius kaltinimus atmeta. Visiškai neaišku, bent jau šiuo metu, ar tai nebus tik audra stiklinėje, tačiau Lietuvoje politinis žemės drebėjimas jaučiamas. Jei jis įsisiūbuos, neaišku, kas po jo liks ir kaip šią situaciją įvertins piliečiai, rinkėjai. Juk vakarietiškos politinės sistemos sukūrimas buvo laikomas vienu didžiausių nepriklausomos Lietuvos pasiekimų. Labai nesinorėtų, kad ta politinė sistema pasirodytų buvusi tik tuščias burbulas ar iš užkulisių manipuliuojama struktūra.

-Tačiau labiau nei politines audras paprasti žmonės jaučia skurdą, o daug kas pasirenka iš viso išvykti iš Lietuvos. Kaip pakeisti šią padėtį?

- Skaudu matyti, kaip tuštėja mūsų miestai , miesteliai ir kaimai. Per Nepriklausomybės laikotarpį oficialiai išvyko apie 800 000 žmonių. Tačiau šis skaičius neatspindi realios padėties, nes dalis išvyksta nedeklaravę išvykimo arba išvyksta trumpam laikui užsidirbti – pabūna Lietuvoje kokį mėnesį , o po to vėl mauna į kokią nors Norvegiją ar Airiją. Keisčiausia, jog tų išvykusių niekas nepasigenda. Jų vietas užima kitų šalių piliečiai, sutinkantys dirbti už mažesnį atlyginimą. Mūsų akyse Lietuva virsta teritorija be tautos, gražiu žemės sklypu prie Baltijos jūros, bet be lietuvių. Emigracija tapo tendencija, kuriai įveikti valdžia nieko realaus nesugeba pasiūlyti, išskyrus dejones.

Tačiau emigracija turi realų pagrindą – tai skurdas ir socialinė atskirtis. Kol žmonės negalės normaliai užsidirbti Lietuvoje, jokios gražios kalbos emigracijos nesustabdys. Sienomis nuo likusios Europos neatsitversi, bėgančių iš Lietuvos pasienyje šunimis nepjudysi.

Norint pakeisti padėtį reikėtų bent jau daugiau užsienio investicijų ir pertvarkyti mokesčių sistemą taip, kad mokesčiai mažiau slėgtų tuos, kurie ir taip nesuduria galo su galu. Yra ir kita emigracijos pusė. Daug išvažiavusių aiškina, jog nenori grįžti į Lietuvą dėl negeros psichologinės atmosferos, dėl nepagarbos žmogui bei jo kaip asmenybės nuvertinimo. Šioje situacijoje nepadės nei draudimai, nei užsienio investicijos – turime keistis patys. O tam , matyt, reikia daugiau laiko nei buvo manoma Nepriklausomybės pradžioje. Nepasikeisime patys – mus privers pasikeisti ar tiesiog pakeis kiti.

-Dėkojame už pokalbį.

Užs. nr. 2018/05