Šilutės teisėjai eilėraščių skalsios eilutės atklysta lyg iš niekur

Teisėja ir eilėraščiai! Kokia čia mįslė? Dėl to ir paėmiau į rankas 89 puslapių tomelį plonu pilkšvu viršeliu su balta ir juoda varnomis ant geležinkelio bėgių tako pakraščio. Baltoji – žvalgas, juodoji – įbedusi snapą žemyn į akmenėlius. Tai nuotrauka, panaudota rinkinio viršeliui. Nuotrauką padarė ir dovanojo autorei jos sūnus Povilas, ornitologas, įsimylėjęs labiau už viską savo profesiją. Varna – mistikos paukštis su itin praktiškais gyvenimiškais įgūdžiais. O  N. Bagdonienei gražiausias sparnuotis – margaspalvis svilikas. Daugiau neaiškina.

„Iš toli atklydę” pakinkė pirmu posmeliu. Maloniai apsirikau pamanęs, kad pavartysiu puslapius ir padėsiu rinkinį nieko gilesnio neužtikęs. Nieko panašaus.  Autorės eilėraščiai – širdies stygų jautrus virpėjimas su fatalizmo atspalviais, filosofinėmis kertelėmis apie žmogiškosios būties netobulumą, vieni kitų negirdėjimą, kartais – dvasinį nebylumą. Yra ir sutrupėjusios meilės atodūsių. Pavyzdžiui, eilėraščio „Kelias” eilutė: „Ėmei ir perlaužei svajonių smilgą”. Vieni eilėraščiai turi pavadinimus, kiti – ne, bet beveik kiekvienas švyti svarbiomis reikšmėmis: „Reikia bereikšmio, kad svarbų atrastum, reikia negero, kad gėrį pamiltum”. Apstu gilių prasmių, net skaudžių: „Ir prisiliest prie kito sielos nebemokam, į geliančius spyglius atsitrenkiam.” Aplanko ir žmogiškasis graudulys, žinojimas, jog kažkada mūsų nebebus. Juk visi, sulaukę vyresnio amžiaus, apie tai pagalvojam. Gal, kaip rašo N. Bagdonienė, „išeisim virst žole”. Bet liūdesio minutės nuteka ir pasakų mergaitė nusijuokus nuteškena per gaivinantį lietų, per balas „supilstyt pienių vyną į taures, pritildyt laikrodį, kad netrukdytų ateinančių svečių svajonių”.

N. Bagdonienė – šilutiškė, I gimnazijos auklėtinė. Jos tėveliai inteligentai, matematikos mokytojai. Mama Adolfina, sulaukusi 88 metelių, tebegliaudo kryžiažodžius, skaito knygas. Pernai parašė humoreską, kuriai  žemaičiai skyrė II vietą. Šaunuolė! Deja, tėvelio nebėra – ilsisi amžinybėje.    

Mokslai Nijolei Banytei-Bagdonienei sekėsi, ypač lietuvių kalba ir matematika. Mėgo dainuoti, šokti, baigė muzikos mokyklos akordeono klasę. Kai tiek akiračių prieš mergaitės akis, nelengva pasirinkti studijas. Pasirinko teisę Vilniaus universitete. Nusvėrė paveldėtas tikslumo, konkretumo genas. Baigusi universitetą, dirbo juriste, o nuo 2001- ųjų, išlaikiusi papildomus egzaminus, teisėja. Teisininkė ir jos dukra Lina, gyvenanti Vilniuje. N. Bagdonienei civilinės bylos įdomesnės nei baudžiamosios. Neslepia – darbas, kuriam atiduoda visas jėgas, alina. Tačiau jam ruošėsi, mėgsta analizę ir moka atsigauti skaitydama geriausią lietuvių ir užsienio autorių prozą ar poeziją, labai vertina esė žanrą.            

Tomelis „Iš toli atklydę” – jaunystės prisiminimai, trumpa kelionė į praeitį mintimis be jokios fantastinės laiko mašinos. Prabėgusių dienų ir nuskubėjusių debesų, vaivorykščių gaudynės apgraibomis, žvejojant  gintarą iš atminties gelmių. Sugrįžti atgalios ir per balkšvą rūką užčiuopti, vėl liesti išskydusius gairių kontūrus, skatinusius mus žengti priekin.  Pasak N. Bagdonienės, eilėraščio skalsios eilutės atklysta lyg iš niekur. Neatmeta, jog jų dar bus ir vėliau.

Eilėraščiai – lyg paukščiai iš toli atklydę –

Sušildo sielą, paliečia jausmus.

Jie atminty – lyg basos pėdos žolėje palieka brydę

Ir sugrąžina į senus ir nebelankomus namus…