Šilutės H. Šojaus muziejuje – neeilinė paroda

Parodos atidaryme dalyvavo ir pats autorius

A. Vasiljevas - vienas žinomiausių mados istorikų visame pasaulyje, kolekcionierius, teatro aktorius, scenografas, Rusijos Meno Akademijos garbės narys, daugiau kaip 30 knygų autorius, psichoanalitikas, aukščiausio reitingo televizijos laidų vedėjas ir lektorius. Anot jo, mada iš tiesų pasakoja žmonijos istoriją bei puikiai atspindi kaip gyveno tos epochos žmonės – informaciją galima perskaityti batelių kulniukų storyje, suknelių ilgyje, netgi kintančios talijos vietoje. Daugelį eksponatų savo vardo fondui A. Vasiljevas atranda Anglijos, Prancūzijos, JAV aukcionuose, kuriuose parduodami žymių žmonių daiktai, bei bankrutavusių muziejų eksponatai. Nemažai kostiumų dovanoja žmonės, nenorintys išmesti iš prosenelių paveldėtų ir sukauptų drabužių. Jie tiki, kad taip bus pratęstas šių daiktų gyvenimas. Jo fonde yra ir lietuviškų akcentų – dainininkų K. Petrausko, N. Tallat-Kelpšaitės, B. Petrikytės sceniniai kostiumai. Kolekcionieriui dirba 14 profesionalių restauratorių, kurių kiekvienas yra labai siauros srities profesionalas, restauruojantis, pavyzdžiui, tik skrybėles, nėrinius ar emalę.

Išsamus kolekcijos pristatymas su pikantiškomis detalėmis

Negausiai į parodos atidarymą susirinkusiai auditorijai A. Vasiljevas sakė, kad į Šilutę atvežė 30 drabužių modelių ir apie 100 įvairių aksesuarų, kurie apima laikotarpį nuo 1880 m. iki Pirmojo pasaulinio karo (1914 m.). Jis kolekcionuoja  rūbus jau 45 metus, šiuo metu teminės įvairių laikotarpių kolekcijos eksponuojamos Rusijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos miestuose, tame tarpe ir Šilutėje, o kai kurie modeliai po restauracijos čia rodomi pirmą kartą. Kolekcijos pristatymo metu A. Vasiljevas pažėrė ir gana pikantiškų drabužių, jų spalvinių akcentų, naudojamų aksesuarų akcentų. Pavyzdžiui, to laikotarpio mokytojos dėvėjo mėlynos spalvos sukneles todėl, kad ant jų užtiškus rašalo dėmei, ji nebūtų pastebima. Panašiai elgdavosi ir damos, išsiruošusios į kelionę su arklių tempiamomis karietomis ar vežimais. Jos apsivilkdavo rudos spalvos sukneles (dar tuo metu ir su šleifais), kad jų apačios, susitepusios nuo gatvės dulkių ir arklių paliktų „dovanų“ nekristų į akis. Pasakodamas apie vaikiškus drabužius, jis atkreipė dėmesį, kad jie yra blankesnių spalvų. O priežastis ta, kad jie dažnai buvo siuvami iš jau panešiotų mamų ir močiučių suknelių. Dar vienas kolekcionieriaus pastebėjimas – visos to meto suknelės labai uždaros. Tokia buvo mada, o įvairios iškirptės atsirado tik po karo, kuriame žuvo daug vyrų, o moterys, kurių buvo gerokai daugiau, turėjo kažkokiu būdu atkreipti jų dėmesį – atsirado drabužiuose daugiau atvirumo, iškirpčių, ėmė trumpėti suknelių ilgis... Tikėtina, kad šilutiškiai suras galimybių aplankyti šią įdomią ir originalią parodą.