Gal laumė kepštelėjo...

Paroda atidaryta gegužės 15 dieną ir veiks iki rugsėjo. Darbo dieną lankytojai iš svetur neužplūdo, bet rusniškės sugužėjo. Ir dėl to, kad miesteliui įdomu, ir dėl to, kad pažįsta Violetą – ne viena turi jos puošnių darbelių, o vyrai per žvejų šventes ne kartą ragavo jos pagal seną receptą išvirtą Rusnės punšą. Anas, pasirodo, ne tik moteriškėms su skrybėlėmis tinka, bet ir pono gomurį paglosto, krūtinę sušildo, akis uždega. Beje, Rusnei miestelio su turgaus aikšte vardas suteiktas tolimais 1792 metais. Apie tai rusniškiai pasigyrė skvero stende miestelio viduryje – tegul visi perskaito, galvomis pakraipo, kokią senovę menam.

V. Benetienės parodą atidarymo dieną įdomiai pristatė etnokultūros ir informacijos centro kultūrinės veiklos vadybininkė Sonata Verbučianskė. Parodos lankytojai net gavo progą patys kažką miniatiūriško nupiešti ant puoduko. Taigi, pasismagino kūrybine galimybe, k a f i j a pasivaišino, nuoširdžiai pabendravo. Vien todėl smagu, o dar ir ne tik prisižiūrėjo, bet ir nusižiūrėjo. Kuri kada ko panorus neįsigytų, nesukrapštytų vieno kito euro iš savo ar iš brangiausiojo piniginės?!

V. Benetienė kūrybos temų semiasi iš baltų (lietuvių, latvių, prūsų) turtingos mitologijos. Kiek dievybių, kiek laumių – Žemyna, laukianti po kadagiu pirmos žmogaus nuskintos avietės ar žirnio, meilės deivė Milda, ugnies – Gabija, Laima, Lela, Varūna, ąžuolo uokse įsitaisęs Perkūnas, žvejų Bangpūtys. Kitos versmės: Rusnės senovė,  gamta - tyvuliuojantys vandenys su žuvimis, medis, gėlė, paukštis, voras, nusiausto sidabro tinklo centre, boružė. Tik apsidairyk, žmogau, kiek netoli savęs rasi. Violeta randa ir perteikia piešdama, veldama, braižydama. Gamtos spalvų nesodrina – ešeriai, šamai ant padėklų, puodukų  plaukia tarsi gyvi. Pjaustymo lentelės – kasdienės buities daiktai, bet vienoje pusėje išpiešti, pagražėję sukabinti virtuvės indaujoje ar ant sienos. Laiveliais, žuvėdromis, žuvelėmis išmarginti puodukai, magnetiniai lipdukai, storos žvakės, dėžutės smulkmenoms. Peterso tiltą menantis iki šiai dienai išlikęs aukštas akmeninis žibintas ir grindinio lopelis, Uostadvario švyturys – tie paminklai Rusnės senovei dažnai atsiduria V. Benetienės darbuose darbeliuose. Senovė atgyja, įgauna naują kvėpavimą. Jauniems patinka sportinio tipo įvairių spalvų marškinėliai, pagražinti dailininkės piešiniais: vikingų laivais drakarais, Rusnės herbu, žuvimis, mistinėmis ar pasakų būtybėmis. Tai ne pirmoji jos paroda Rusnės etnokultūros ir informacijos centre. Kovo mėnesį veikė tautinio veltinio paroda „Mažosios Lietuvos, Karaliaučiaus ir Gumbinės gubernijų herbai“. Liepos viduryje matysime jos tęsinį. Tautodailininkė parodymų atidarymo datas pasirinko ne atsitiktinai – anūkų Jorio ir Gyčio gimtadienius. Yra dėl ko stengtis, kurti grožį žmonėms, artimiesiems, sau.