Farerų salų sužavėti

2017 metų pavasarį vykome savaitei į Langeland salą Danijoje, o tų pačių metų rugsėjį mūsų projekto partneriai savaitę svečiavosi pas mus. Apie veiklas vizitų metu jau rašėme anksčiau publikuotuose straipsniuose. Dabar esame kupini įspūdžių po kelionės į Farerų salas ir norime jais pasidalinti. Gegužės 13-20 dienomis 16 mokinių grupė ir 2 mokytojos iš Šilutės M. Jankaus pagrindinės mokyklos lankėmės Farerų salose.  Tai Danijos autonominė dalis, esanti viduryje Atlanto vandenyno tarp Škotijos ir Islandijos. Nuvykus 1777 km nuo namų ir nusileidus lėktuvui vieninteliame salų oro uoste, supranti patekęs į visiškai kitokią aplinką, nei esi įpratęs matyti. Tai tarsi kalnuota ramybės oazė su šniokščiančiais kriokliais, skubančiais nuo debesyse ar rūke paskendusių viršukalnių, su žemais namukais, dažnai žole apželdintais stogais, tarsi supiltomis „Lego“ kaladėlėmis.  Pati pirmoji viešnagės diena mokykloje buvo paskirta gamtos tyrinėjimui, tad lipome į mokyklą supančius kalnus stebėti paukščių, žvejoti mažų žuvelių kalnų ežere. Žaliuojančiuose slėniuose ir kalnuose gausybė paukščių lizdų su sudėtais kiaušiniais, akylai ir net agresyviai saugomų jų šeimininkų. Vaikai mokosi patys tyrinėdami, atlikdami bandymus. Jiems buvo paaiškinta, kad išskrostų žuvelių viduje atrastos kirmėlės gali daugintis ir žmogaus kūne, jei valgysim žuvį tinkamai neapdoroję. Mikroskopu tyrinėjome, kiek skirtingų rūšių gyvių iš ežero parsineštame kibire galime rasti. Vestmannos laivų turas aplink paukščių skardžius pribloškė savo žavesiu. Negali nustoti aikčioti iš jaudulio plaukiant vandeniu po uolomis, ranka pasiekiamomis iš laivo. Būriai paukščių suka ratus aplink, o avys lyg alpinistės laviruoja stačiais skardžiais nenukrisdamos į žaliai žydrą  vandenį. Vis nepraradom vilties išvysti banginį, delfiną ar ruonį, kurie, pasak gido, galėjo bet kada šalia išnirti. Reikėjo tik pamatyti laimingųjų vaikų akis, kuriems, kaip patyrusiems žvejams, pasisekė gaudant menkes atvirame Atlanto vandenyne. Į žvejybą buvome plukdomi senoviniu, 1864 metais statytu ir iš muziejaus išnuomotu laivu. Gidai mokė, kaip reikia skrosti žuvis, rodė, kokį grobį galima atrasti jų skrandyje. Nustebino mergaičių vikrumas ir drąsa išdarinėjant žuvį. Supratome, kad vaikai Farerų salose ruošiami gyvenimui, susijusiam su žvejyba, nuo mažens. Salose daugiau nei 90 proc. gyventojų, susijusių su žvejyba. Patekti iš vienos salos į kitą galima naujai išpiltais keliais, tuneliais, kartais besidriekiančiais po vandeniu, laivais, o į mažiausią salą – tik sraigtasparniu. Žodžiais neapsakoma atrakcija yra kelionė siauriais keliukais aplink kalnus į jų viršūnes. Ten patekęs pasijauti tarsi vaikščiotum tarp debesų. Mat jie plaukia šalia tavęs... Kraštovaizdis su daugybę legendų vos ne apie kiekvieną didesnę uolieną ar akmenį turinčiu vaizdu prikaustė dėmesį ir prašėsi fotoaparato blykstės. Akvariume galėjome paliesti gausybę niekad nematytų vandens gyventojų, laikėme rankose jūros žvaigždę, krabą, dviejų šimtų metų senumo midijas kriauklėse. Sulaukėme ypatingo dėmesio iš valdžios atstovų ir buvome priimti sostinėje, ministro pirmininko kabinete, taip pat Runavike miesto mero. Apsilankėme bene seniausiame parlamente Europoje. Gatvėse daug žmonių nesutiksi – visose 18 salų jų tik 49 tūkstančiai (Šilutės rajone gyventojų skaičius apie 47 tūkstančiai). Jų santykiai labai glaudūs, ryšys tarp tėvų ir vaikų labai stiprus. Vakarais tėvai perimdavo iš mokytojų atsakomybę ir patys organizuodavo veiklas jaunimui: vaikai plaukiojo po vandenyną greitaeigiais kateriais, varžėsi sporto salėje ir lauke. Apetitą žadino ant grotelių kepami užkandžiai. Susitikimus filmavo šalies televizija. Patys fareriečiai įvardija savo salas kaip saugiausią vietą pasaulyje. Nusikalstamumo ten iš viso nėra. Namų durys nerakinamos.  Kad geriau pažintume šalį, neapsieita be jos istorijos, perteiktos vaškinėmis figūromis muziejuje.  Gyventojai didžiuosi naudodami tik alternatyvią vandens energiją.  Geografiniai ypatumai sąlygoja dažną lietų šiose vulkaninės kilmės salose. Prieš atvykstant, buvome įspėti neužmiršti į lagaminus įsidėti guminių batų ir šiltų rūbų. Ir iš tiesų jų prireikė – oras keitėsi kas valandą. Net jei ir grįždavome suliję namo, sakėme, kad dėl to, ką patyrėme, buvo verta sušlapti iki paskutinio siūlo. Net ir kvietimai apsilankyti pas juos ateityje neleido sutramdyti ašarų išsiskiriant. Projektas baigiasi, tačiau esame turtingi emocijomis, patirtimi ir naujais draugais. Žinome, kad parašius laišką į tolimą kraštą, būtinai sulauksime atsakymo – šilto, mielo, su kvietimu apsilankyti.