Jojikė, kurios žirgui kasas supina laumės
Skaitantieji „Šilokarčemą“ jau prieš kone keletą metų turėjo pastebėti reklamą, kai jauna moteris šalia žirgo skaito šį laikraštį. Įsižiūrėjus – joje dabartinė „Šilokarčemos“ redaktorė L.Jagintavičienė. Tuomet pasirodė, kad tai tiesiog originalus reklaminis sprendimas. O ir prieš kone metus išgirsta žinia, kad Juknaičiuose ji įsigijo butą, dar nieko ypatingo nesakė. Tačiau, pasirodo, ir tokia reklama ne šiaip sau, o ir kėlimasis gyventi Juknaičius, buvo noras būti arčiau žirgų, nes šioje gyvenvietėje yra žirgynas. O jame, be visų kitų ir Lijanos nuo mažumės numyluota šešerių metų kumelė „Rosara“.
Pradžia
Nors Lijana joja tik penkti metai, tačiau jau jos vaikystėje, kuri prabėgo netoli Ramučių esančiame Pašiliškių kaime, buvo arkliai, žirgai. Ant arklio nugaros ją sodino dar senolis. Tėvas dirbo ūkio fermose ir savo žinioje turėjo „Rauduką“ – jį prisimena visą laiką jojantį. Jis taip pat į balną sodindavo. Ir nors „Raudukas“ buvo gerai prajodinėtas ir sportiškas, tačiau, kai Lijanai buvo 11 metų, tėvas tragiškai su juo žuvo.
Nežiūrint skaudžių išgyvenimą, jodinėti ji norėjo visą gyvenimą. Pamatydavo raitelį ir… buvo viskas – atrodė stebuklas. Jos svajonėse taip pat buvo turėti savo žirgą.
Tai ėmė pildytis: prieš ketverius metus, sausio 26 dieną, per savo sesės gimtadienį, pirmą kartą po daugelio metų vėl užsėdo ant žirgo. Tuomet ji sužinojo, kad Juknaičiuose yra žirgynas ir tą pačią dieną ten nulėkė. Šiandien juokiasi, kad kitą dieną nežinojo kaip lipti laiptais: ar atbulai lengviau, ar normaliai – labai skaudėjo kojos. Tačiau įspūdis begalinis. Ir nors kūną, o ypač kojas, labai maudė (jojant dirba visai kiti raumenys nė vaikštant, sakė Lijana), tačiau kitą dieną į Juknaičius ji vėl nulėkė. Nežiūrint skausmo, balną šiaip ne taip apžergė – noras jodinėti ėmė viršų.
O jau vasario 16-tą – pirmas šuolis per kliūtį. Paskui per kiek aukštesnę – kovo 11-tą. Šiandien, šypsosi Lijana, datos labai gražiai sutampa. Pirmas žirgas, kuriuo jojo, buvo vardu „Grifas“. Bėgant pro karteles tuomet pats žirgas sugalvojo ir šoko per kliūtį. Nuo tada ir prasidėjo šuoliavimas – juknaitiškis treneris Gedmantas Grygelis pradėjo mokyti teisingai sėdėti balne, valdyti žirgą bei šokti per kliūtis.
Klubas
Kai pirmą kartą ji nuvažiavo į Juknaičius treneris G.Grygelis turėjo apie 30 žirgų. Jis pas tą žirgyną ir sukūrė, užveisė. Lijanos manymu, treneris daugiau sudeda į žirgus nei tiesiogiai iš jų gauna. Kaip ji vaizdžiai sakė, tai – „sergantis žirgais“ žmogus.
Prieš trejetą metų susikūrė Juknaičių žirgų sporto klubas. Viena iš jo atsiradimo iniciatorių L.Jagintavičienė sakė, kad oficialus jo statusas leido paprasčiau spręsti kai kuriuos organizacinius reikalus. Norint ne tik savo malonumui jodinėti, bet įgyti sportinių įgūdžių, reikėjo įsigyti visokios įrangos, kuri būtina treniruojantis.
Šiandien Juknaičiuose ne vienas domisi žirgais, tačiau rimčiau jodinėja tik kokie keturi. Tačiau nei vienas nėra profesionalas – visi joja savo malonumui.
Varžybos
Į pirmąsias varžybas Lijana taip pat išvyko prieš ketverius metus. Pradžia neįprasta, dalinasi atsiminimais pašnekovė. Viena iš jojančiųjų sportininkių, vaizdžiai kalbant, buvo „zyzlė“, kuri tądien visiems įsiėdė. Treneris už bausmę jai griežtai pasakė – „mėnesį nešokinėsi per kliūtis“. Taip sutapo, kad Lijana tą dieną šokdama per kliūtį nubrozdino koją ir pasiguodė. Manydamas, kad ji taip pat maivosi, treneris ir jai uždraudė dvi savaites šokti per kliūtis. Tačiau jau kitą dieną paskambino ir sako: „nori atsiimti nuobaudą? Sąlyga, jei dalyvausi varžybose“. Lijana prisimena, kad be jokių klausimų sutiko: nors dar nebuvo jos laikysena balne tvirta, tačiau noras šokti su žirgu per kliūtis buvo begalinis. Ir tai po trijų mėnesių, kai iš vis pradėjus šokinėti…
Pirmosios L.Jagintavičienės varžybos įvyko prieš ketverius metus gegužės pradžioje Šiūparių jojimo klubo „Žemaičiai“ žirgyne, kuris yra netoli Agluonėnų, gretimame Klaipėdos rajone. Tuomet ji jojo su žirgu „Grifas“. „Tai buvo „debiutanto sėkmė“, – mano pašnekovė. Ir laimėjo pirmąjį savo konkūrą. Iš viso tuomet ten varžėsi ir per kliūtis šoko virš 30 raitelių.
Paklausta, kiek iš viso ji jau turi iškovotų medalių, Lijana vardino: su „Žuvėdra“ – trylika, su „Grifu“ – du, ir su „Bravo“ – keturi ir su „Rosara“ – vienas medalis. Ir nors tai nebūtinai aukso, tačiau tai liudija apie aukštus L.Jagintavičienės pasiekimus ir sugebėjimus.
„Rosara“ ir jos debiutas
Lijanos žirgas „Rosara“ – šešerių metų kumelė, tik pernai apjota. Ji buvo pirmasis žmogus, kuris užlipo jai ant nugaros. Ir jau tris kartus nusviesta nuo jos – pajuto, kaip vaizdžiai įsireiškė, „žemės skonį“. Šiaip pokalbiui pakrypus apie tą jojikams pažįstamą skonį, Lijana sakėsi, kad tai gali nutikti bet kada ir su bet kokiu žirgu. Nes jie, kad ir kokie bebūtų artimi bei draugiški, vis tik yra gyvūnai. Paskutinis kartas buvo visai nesenai – „Rosara“ pabūgo neįprastos kliūties ir raitelė atidūrė ant žemės. Tačiau, sakė Lijana, kad ir kaip jai tuo metu skaudėjo, ji vėl lipo ant žirgo ir tęsė treniruotę. Nes jei, nors ir trumpai, nebūtų toliau jojama, žirgas gali imti gudrauti – nenorėdamas įveikti kliūties ir imtis tokių veiksmų…
Kalbėdama apie savo žirgą „Rosarą“, pašnekovė ją įvardino aristokrate, kurią myli laumės – po nakties dažnai jos karčiais būna supinti kasomis. Lijana sakė, kad kiekvienas žirgas turi savo charakterį, ir jei su vienais galima būti ir laisviau, švelniau, tai su „Rosara“ reikia būti griežtesniam, kalbėjo apie savo numylėtinę raitelė.
Pirmosios „Rosaros“ varžybos įvyko prieš mėnesį Šiūpariuose. Tai tradicinės pavasario Šiūparių taurės varžybos, kaip sakė Lijana – „kieminės varžybos“. Čia dalyvavo daug raitelių iš aplinkinių regionų –Nemuno žirgyno, Šilutės rajono, Klaipėdos rajono. Šilutės rajoną atstovavo Laima Ciparienė su savo treniruojamomis mergaitėmis ir Juknaičių žirgų sporto klubo jojikė Lijana.
Lijana sakė, ji tuomet jautė, jog „Rosara“ bijo. Tačiau ne mažiau bijojo ir ji pati: „bet perbijojom abi ir viskas buvo gerai“ – iškovotas medalis. Šiaip jau pagrindinis tikslas – kad pirmą kartą varžybose dalyvaujantis žirgas peršoktų. O jis ne tik peršoko, bet ir sušoko „švariai“, be klaidų. Tai didelis jos pačios nuo jaunumės treniruojamo žirgo, kuris neturi varžybų patirties, pasiekimas. Lijana labai didžiuojasi savo auklėtine.
Be jojimo Lijana daug laiko praleidžia su žirgais: teko būti ir kumelėms atsivedant kumeliukus, būti ir jų mirties akimirkomis. Be visa ko, Kauno Karaliaus Mindaugo mokykloje Lijana Jagintavičienė yra įgijusi žirgininkystė verslo darbuotojos išsilavinimą. O dabar svajonė – būti veterinarijos gydytoja. Kaip ji sakė – iš akių matosi, jei žirgas serga ar negaluoja.Jaučia ji tai.
Paprašyta patikslinti kažkurią detalę rašiniui, Lijana Jagintavičienė, be tai, pati parašė keletą žodžių apie žirgus…
„Ne balnas žirgą puošia, kaip žmogų – ne drabužis. Kiekvienas žirgas – asmenybė ir dažnai ryškesnė, ir mielesnė, nei kai kurie žmonės. Žmonių prijaukintas žirgas visada bus laukinis, nes jo siela visada priklausys gamtai, kuri jį ir sutvėrė.
Jodamas žmogus mokosi išlaikyti pusiausvyrą. Jei jos nebus, išsilaikyti balne nepadės nei tvirtos kojos, nei, juo labiau, rankos. Sakoma, kad išmokus išlaikyti pusiausvyrą balne, ją lengviau rasti ir gyvenime.
Kai tarp žirgo ir žmogaus atsiranda tarpusavio harmonija ir gimsta vientisas duetas, kuris gali skrieti per kliūtis, žavintis elegancija ir taurumu, tada pajaučiamas neapsakomas jausmas su maloniu raumenų virpuliu, jauduliu ir skrydžio džiaugsmu.
Kai „susergama“ žirgais, niekada nebūna blogo oro… Man dar toli iki to, kad treneris pasakytų: „Puiku, viskas be priekaištų“. Visko būna, net kaip varna ant skalbinių virvės patabaluoju. Bet… Aš tuos gyvūnus myliu, man patinka jų kvapas… Sėdėdama balne pamirštu visas problemas, rūpesčius, vėjas išpučia blogas mintis. Kad ir kaip pavargsti treniruotėje, būna net apsiverki, tačiau sėkmingos draugiškos varžybėlės atperka visus metus juodai dirbtą laiką.
Šis sportas atrodo romantiškai. Bet kiek reikia įdėti darbo, kartais net ašarų, kiek reikia kantrybės ir noro, užsispyrimo nepasiduoti nesėkmėms. Varžybose visi mato dalyvius pasipuošusius, su šypsena, o kasdienybė… Darbas… Darbas…
Žirgai žmogui suteikia galimybę skristi – pajausti tai, kas neapsakoma žodžiais. Jie lyg užaugina sparnus… Todėl kviečiu būtinai kada nors ir Jus pasėdėti balne. Nepamirškite, jojimas mažina raumenų skausmą, įtampą, gerina pusiausvyrą, judesių koordinaciją, grūdina organizmą, gerina virškinimo, kvėpavimo bei kraujotakos sistemų funkcijas. Tad būtinai įsėskite į balną!!! Rekomenduoju!!!“
