Unikalios pamario vietos, nuo kurių atsiveria įspūdingi vaizdai į Kuršių marias
Galimybės prasmingai keliauti po saugomas gamtos teritorijas kasmet didėja. Vasaros sezonu atgimusi Lietuvos gamta yra ypatinga ir sužydi visomis spalvomis. Jei ketinate vykti į puikiais peizažais garsėjantį Pamario kraštą, pažvelkite į Kuršių marias iš ypatingų vietų.
Jei atostogas ketinate praleisti Kuršių nerijoje, viena įspūdingesnių vietų, kurią būtina įamžinti savo nuotraukose yra dendrologinis pažintinis takas. 1600 m ilgio takas įrengtas šiaurinėje Juodkrantės gyvenvietės dalyje, kurio pradžia yra ties Gintaro įlanka. Keliaudami juo, susipažinsite su „medžio biografija“, aplankysite dvylikos raudonųjų ąžuolų žiedą. Šiame take kadaise augo didžiulė liepa, apie kurią išliko tik šiek tiek pasakojimų. Anksčiau ji buvo vadinta Griekų liepa. Dabar šioje vietoje jau pasodinta maža liepaitė. Netoliese ošia įspūdingas Griekų daubos miškas. Ypač gražiose vietose, kurios tiks atokvėpiui ir apmąstymams, įrengti suoleliai.
Visą dendrologinio tako maršrutą nurodo mediniai stulpeliai. Maršruto pradžią ir pabaigą žymi stendas. Take yra 16 stotelių, kuriose galima rasti stendų su medžių aprašymais, piešiniais, nuotraukomis. Išsamesnė informacija pateikta lankstinuke, kurį galima įsigyti šio parko lankytojų centruose Nidoje ir Smiltynėje. Beje, Juodkrantės sengirėje esančiame dendrologiniame take įrengta įspūdinga garsų gaudyklė, primenanti megafoną. Ši trijų metrų aukščio ir tokio paties ilgio medinė garsų gaudyklė turi siaurąją ir plačiąją angas. Pridėjus ausį prie siaurosios angos ar įžengus į plačiąją, galima klausytis „sugautų“ miško garsų melodijos. Šis medinis prietaisas ne tik „sugauna“, bet ir sustiprina miško garsus tam, kad žmogus galėtų mėgautis gamtos simfonija. Toks ir yra garsų gaudyklės įrengimo tikslas - suteikti lankytojams galimybę patirti naujų įspūdžių, sustiprinti pojūčius ir pajusti aplinką.
Daugiau vaizdų, daugiau nuotraukų
Toliau leiskimės į nuotykį Parnidžio pažintiniu taku esančiu Nidoje. Šiuo taku lengvai galėsite nusigauti iki Parnidžio kopos, iškilusios į 53 m aukštį. Ant jos viršaus pastatytas saulės laikrodis-kalendorius. Jį sudaro apskrita aikštelė su puslankiu iškilusiomis akmeninėmis pakopėlėmis, žyminčiomis valandas. Aikštelės centre stovi 13,8 m aukščio akmens obeliskas, nuo kurio krintantis šešėlis atstoja laikrodžio rodyklę. Parnidžio kopa – vienintelė vieta šalyje, kur galima stebėti, kaip saulė teka iš vandens ir į jį nusileidžia.
Į pietvakarius, pasukus nuo kelio, vedančio Parnidžio kopos link, Grobšto rago pietiniame pakraštyje, galima pasiekti Sklandytojų arba Didžiąją kopą – ilgą laiką buvusią pačia aukščiausia kopa Kuršių nerijoje. Jos aukštis siekė 70 m. Per paskutinį XX a. dešimtmetį kopos aukštis gerokai sumažėjo, šiandien ji vos tesiekia 50 m. Taip nutiko todėl, kad pasienio zonoje tuo metu praktiškai nebuvo jokių draudimų vaikščioti kopomis ir leistis nuo jų.
Pasivaikščiojimą pusiasalyje siūlome baigti palydint saulę ant Nidos pašonėje stūksančio Urbo kalno. Kalno pavadinimas kilęs nuo žodžio „urbas“, reiškiančio „duobę“ – šios kopos viršūnėje būta įdubos. Urbo kalnas liudija kopų apželdinimo Kuršių nerijoje pradžią. Būtent čia Neringos želdintojai G. D. Kuvertas su sūnumi pasodino pirmuosius sodinukus ir paruošė dirvą tolimesniems slenkančių kopų apželdinimo darbams. Ant kalno yra įrengta apžvalgos aikštelė, taip pat čia stovi senasis Nidos švyturys, pradėjęs veikti dar 1874 m., atstatytas 1953 m. Tai vienas didžiausių ir svarbiausių švyturių Lietuvos pajūryje. Jo aukštis – 29,3 m, virš jūros lygio švyturys iškilęs 79 m. Šio navigacinio ženklo paskirtis – specialiu sutartiniu ženklu pranešti jūreiviams, kad čia nėra uosto. Švyturio signalas matomas už 22 jūrmylių (apie 40 km).
Kelionė per Kuršių marias
Lankydamiesi Kuršių nerijoje, nepraleiskite progos pasiplaukioti keltu ir aplankyti Šilutės apylinkes. Kintų seniūnijoje aktyvių žygeivių ir keliauti mėgstančių šeimų laukia atnaujintas Aukštumalos aukštapelkės pažintinis takas. Vingiuotas, 2,4 kilometrus besidriekiantis takas tapo prieglobsčiu retiems augalams ir gyvūnams. Pelkės tyrlaukiuose sklando retai Lietuvoje matomi tetervinai ir pilkosios gervės, plačius ratus suka jūrinis erelis. Gamtininkai skaičiuoja, kad šioje vietovėje prieglobstį randa net 88 paukščių rūšys, kasdien prazvimbia 78 skirtingų rūšių vabzdžiai, o kelmų papėdėse saulės spindulius gaudo angys. Jos gali būti skirtingų atspalvių, todėl reikia būti atsargiems ir nemaišyti šių ranguolių su žalčiais. Buvusia kūlgrinda išraitytą taką sudaro vienpusis maršrutas, nutiestas skersai pelkės. Jį supa pelkiniai ežerėliai, samanų patalai su spanguolynais, kreivos nykštukinės pušaitės ir saulašarės.
Pasukus Ventės link, dešinėje kelio pusėje galima pastebėti medinę iškabą, nurodančią kryptį link Kintų girininkijos pažintinės rekreacijos tako. Tai 2 km ilgio pėsčiųjų takas su priekrantine marių ekvatorija, kurios horizonte plyti marių peizažas, atsiremiantis į anapus snaudžiančią Kuršių neriją. Pėsčiųjų take galima stabtelti prie informacinių stendų, susipažinti su Kuršių marių istorija ir legendomis. Pamario nendrynuose galite sutikti ir aštriadančių bebrų, atpažinti šernų pamėgtas vietas. Beje, Kintų pievos ir miškai taip pat įtraukti į Europos sąjungoje saugomų teritorijų tinklą „Natūra 2000“.
Tęsdami kelionę iš Kintų rekreacijos parko, būtinai užsukite į patį miestelį. Turbūt neįtariate, kad didžiausia tuja Lietuvoje auga būtent Kintuose, prie girininkijos pastato. Kintų puošmenos aukštis yra apie 18 metrų, lajos plotis – apie 12 metrų. Už šią šimtametę senolę Europoje didesnė žinoma tik Šveicarijoje.
Vos už 8 kilometrų nuo Kintų, tyvuliuoja dar vienas vaizdingas gamtos objektas - Svencelės pelkė. Telkinio vidurinėje dalyje yra gausybė smulkių duburių, kuriuose telkšo apie 100 ežerokšnių, yra išlikę senų karjerų. Pelkė grioviais jungiasi su mariomis bei Vilhelmo kanalu Šis miestas įkurtas vakarinėje Lietuvos dalyje, Klaipėdos krašte, netoli Kuršių marių ir Rusnės salos. Jūrinės terasos įlomėje, 1206 ha plote tyvuliuoja Svencelės pelkė, kurią sudaro aukštapelkė, žemapelkė ir gausybė smulkių duburių, juose telkšo maždaug 100 ežerokšnių. Pelkę grioviai jungia su mariomis ir Vilhelmo kanalu. Svencelės pelkė patenka į Svencelės telmologinio draustinio teritoriją, nuo 2004 m. ji priskirta tinklui „Natura 2000“ dėl degradavusios aukštapelkės, natūralių distrofinių ežerų, aktyvių aukštapelkių, pelkinių miškų buveinių apsaugos.
Vis dėlto Svencelę šiandien labiau garsina ne gamtinės vertybės o vandens sportas. Svencelė – viena iš nedaugelio naujųjų rekreacinių teritorijų Pamaryje. Čia įrengtas vandens sporto ekstremalams skirtas modernus rekreacinis kompleksas, kuriame vienoje vietoje yra ir kaitavimo bazė, ir wake parkas. Kaip tik todėl Svencelė tapo jėgos aitvarų, vandenlenčių, burlenčių mėgėjų Meka.
Pasaulio kraštas - ideali vieta stebėti paukščius
Jei aktyvus laisvalaikis ne prie širdies, turėtų sudominti kitas šalia esantis objektas – Ventės rago švyturys. Ventė ne viename senajame jūrininkų žemėlapyje nurodyta kaip ypatingai pavojinga vieta, „tikras visų laivininkų siaubas“, nes čia nusitęsusi akmenuota sekluma. Dėl šios priežasties rage nuo seno stovi švyturys, rodantis kelią jūreiviams. Nuo 1852 m. signalus siunčia dabartinis raudonų plytų švyturys, kurio aukštis 11 m. Nuo Kuršių marių švyturys nutolęs 30 m, jo signalas matomas iš 3,5 km. Vakare švyturio signalinė lempa automatiškai įsijungia, o ryte – užgęsta. Laivyba Kuršių mariose nebėra intensyvi, todėl švyturys rodo kelią nebent poledinės žūklės mėgėjams. Pasinaudokite proga ir geležiniais švyturio laiptais pakilkite pasižvalgyti aplink. Pasiekę apžvalgos aikštelę, galėsite pamatyti už 12–13 km rymančias Nidos kopas ir už 8,5 km esančią Preilą.
Pro Ventės ragą praeina didysis paukščių migracijos kelias. Kiekvienais metais pavasarį ir rudenį milijonai paukščių praskrenda virš mūsų šalies, keliaudami į gimtuosius kraštus ar traukdami iš jų su jaunikliais. 1924–1944 m. švyturio prižiūrėtoju dirbęs Mikas Posingis pirmasis Ventės Rage ėmė žieduoti paukščius. Jis pasiūlė prof. T. Ivanauskui čia įkurti žiedavimo stotį. Tai ir buvo 1929 m. padaryta iš esmės daugiausia dėl profesoriaus pastangų. Stotyje veikia muziejus, supažindinantis lankytojus su Kuršių marių gamtovaizdžiu, būdingiausiais biotopais, dažniausiai sutinkamais gyvūnais.
Keliaujant Pamariu nevalia aplenkti seno žvejų kaimo Drevernos. Prie Drevernos upės žiočių įsikūrusi gyvenvietė minima jau nuo 1253 m. Čia beveik 300 metų veikė didelis žuvų turgus – strykis. Drevernos žvejų vardą garsino Kuršmarių laivų statytojas Jonas Gižas. Dabar šis garbus žmogus ilsisi legendų apipintame Drevernos kapinių kalnelyje, o Jono Gižo etnografinėje sodyboje galima susipažinti su laivadirbyste ir žvejų tradicijomis. Dreverna yra išlaikiusi senąją pamario žvejų kaimo struktūrą, tačiau rekreacijos ir turizmo verslas čia tampa populiaresnis už senąjį pragyvenimo būdą. Šiame miestelyje tyvuliuoja sutvarkyta ir išpuoselėta mažų laivų prieplauka iš kurios ir grįšite atgal į Kuršių neriją. Šalia jos, ant marių kranto stovi 15 metrų aukščio metalinis apžvalgos bokštas. Nuo jo aikštelės atsiveria vaizdai į Drevernos apylinkes, marias ir nendrynus. Vaiskią ir šviesią dieną matosi Naglių gamtinis rezervatas. Šis bokštas – vienintelis Lietuvoje, kurio viršuje sumontuotos vienakojės metalinės kėdutės. Prisėdus ilgesniam laikui, čia galima pamatyti sklandantį stambiausią Lietuvoje plėšrųjį paukštį - jūrinį erelį, kuris mariose gaudo žuvis ir vandens paukščius. Vasarą pamario nendrynuose peri krakšlės, didieji baubliai, gulbės nebylės. Antroje vasaros pusėje atviresnėse marių pakrantėse galima išvysti urvinę antį su jaunikliais. Čia galima stebėti ir saulėlydžius, nes į apžvalgos bokštą Drevernoje galima patekti bet kuriuo paros metu, tad ilgai neužsibūkite, kad spėtumėte pasimėgauti dar ir vakarine kelione keltu per Kuršių marias. O jeigu kartais ir nespėjote, nenusminkite, mažųjų laivų uosto teritorijoje yra įsikūręs Drevernos kempingas. Jis apsuptas jachtų, laivelių, Kuršių marių ir Drevernos upės. Nuostabų jausmą sukuria marios, vėjas, smėlis, saulė. Tai kaituotojų ir buriuotojų rojus, bei puiki vieta ramiam šeimos poilsiui ar įsimylėjėliams.
