Kas gera, prisiminkime, kas bloga – lai išblės...

Jam dirbant, Šilutėje treneriai išugdė 21 sporto meistrą, trys pamariškiai tapo pasaulio olimpinių žaidynių prizininkais. Seulo olimpiadoje sidabro medalį iškovojo bėgikė Laima Baikauskaitė, Sidnėjaus olimpiadoje Lietuvos krepšinio rinktinė, kurioje žaidė ir šilutiškis Mindaugas Timinskas, pelnė bronzos medalius, o Barselonos olimpiados disko metimo sektoriuje sužibėjo iš Juknaičių kilęs Romas Ubartas, iškovojęs čempiono titulą. Birželio 1-ą J. Grigoniui stuktelėjo 87-eri. Jis sutiko atsakyti į „Šilokarčemos“ klausimus.

- Tikrai stuktelėjo. Po insulto vangokai atsigaunu. Pasekmės atsiliepė regėjimui. Bet ne tiek, kad nežiūrėčiau televizijos. Meškerė – ne mano hobis, sodą su mediniu namuku, kurį pats stačiau nuo pamatų, talkinant anūkui, pardaviau. Metai lekia kaip dienos. Turiu sukaupęs nemažą sportinį archyvą su nuotraukomis. Kai kurias jų galima vadinti istorinėmis, nes jose užfiksuoti žmonės, nusipelnę Šilutės rajono sportui.  

- Gal galite juos išvardyti?

- Gaila, daugelio nebeturime. Tai Izidorius Žilinskas, Bronius Mačernis, Edmundas Mieliulis, Jonas Gruodis. Izidorius – sporto mokyklos direktorius, Bronius – tarptautinės klasės sporto meistras, sunkiaatlečių treneris, Edmundas – visuomeninkas, futbolo teisėjas, Lietuvos futbolo federacijos sekretorius, Jonas – mokytojas, vainutiškis, pats sportavęs, kitus raginęs. Aš jų neužmiršiu, ne taip kaip manęs. Ką padarysi, kol dirbau iki 2001-ųjų, buvau reikalingas, o šiandien, kaip sakoma, atjungtas. Iš tebekrutančių talkininkų perduodu geriausius linkėjimus - treneriams Liudui Čičirkai, Medardui Urmulevičiui, Stasiui Oželiui, Šilutės krepšininkus į aukštumas vedusiam Steponui Kairiui, taip pat gydytojui Leonui Balčėnui, mokytojui Juozui Balandžiui, sporto entuziastui Stasiui Montrimui. Atsiprašau, jei kurį primiršau.

- Priminkit savo kelią į sportą.

- Aš iš Jiezno. Anot kalbininko K. Būgos, Jieznas – jotvingių kilmės žodis. Mano tėvas nepriklausomos Lietuvos laikais buvo Jiezno valsčiaus sekretorius, vietos šaulių rinktinės vadovas. Mano debiutas sporte – dešimtmetis vartininkas. Progimnazijoje turėjom gerą fizinio lavinimo mokytoją Valdemarą Steikūną,  todėl ne tik berniukai, bet ir mergaitės mielai sportavo. Mėgom futbolą, krepšinį, tinklinį, rankinį. Bėgioti, lenktyniauti, žaisti – mūsų anų dienų pomėgiai. Kadangi linkau tai organizuoti, jaunimas manim pasitikėjo. Man irgi patiko. 1954–aisiais, grįžęs iš privalomos karinės tarnybos sovietų kariuomenėje, kur buvau apmokytas artileristu, gavau sporto pirmininko pareigas. Rengėm daug varžybų, užmezgėm draugystę su estais, viešėjom Taline, jie – pas mus. Jiezną ypač išgarsino rankininkai: vyrų komanda vienais metais Lietuvoje užėmė V vietą, moterys – III. Buvom žinomi. Į Šilutę atsikėliau 1963 –iaisiais.

- Kaip čia klostėsi reikalai?

- Sporto salių trūko, vokiečių statytas stadionas buvo aptvertas medine tvora. Tvarkėmės, pamažu įsibėgėjom. Stadione, šalia futbolo vejos įrengėm dvi gruntines tinklinio aikšteles, krepšinį žaidėm ant medinės pakylos. Žiemomis buvo populiarus ledo ritulys – turėjom pilnų matmenų apšviečiamą aikštelę. Žmonės sportavo masiškai.  Valdžia tą skatino. Didelis sportas - be didelių pinigų. Sporto metodininkai dirbo įmonėse, ūkiuose. Spartakiados Šilutėje sutraukdavo pulkus žiūrovų, apsėdusių pylimą. Varžydavosi ne tik lengvaatlečiai, žaidybinių sporto šakų atstovai, bet ir jojikai, sportinės žūklės mėgėjai, dviratininkai, girų kilnotojai, plaukikai. Žiemą rengdavom net biatlono varžybas. Tikrų žiemų nebeliko, naujas laikas atnešė naujas permainas, naujus požiūrius. Permainos būtinos, bet, mano galva, kai ką vertėjo ir pasilikti, pavyzdžiui, sporto organizatorius miesteliuose, kad šie burtų, išjudintų  jaunimą, veteranus. Kažkada Šilutės krepšinio reprezentacinės komandos pagrindą sudarė šilutiškiai. „Šilutė“ 5 sezonus rungtyniavo LKL čempionate, o šiandien komandos „pirmieji smuikai“ – legionieriai. Šalies spartakiadose 1983 metais šilutiškiai užėmė III vietą, o po metų, jaunimo žaidynėse – II. Mokėdavome sublizgėti. Turėjome sporto kompleksą Rusnės gatvėje. Žinoma, prisiminimai aplanko.

- Ar domėsitės pasaulio futbolo čempionatu Rusijoje?

- O kaipgi! Futbolas – mėgstamiausia sporto šaka.

- Kada finaliniame etape matysime lietuvius?

- Negreit.

- Ar Grigonis - maisto gurmanas?

- Kuklus. Vertinu vištų šlauneles ir škotišką viskį.

- Ačiū už interviu.