Žmogžudysčių sukrėstas vaikinas paaiškino, kodėl nebekviečia policijos

Nelaiminga tauta

Kaskart, kai man tenka girdėti, kokie mūsų šalies miestai yra patys laimingiausi, stengiuosi išjungti televizorių (bent stengiausi, dabar šis šlamštas dingo iš mano namų). Ne! Gana pirši mintį, kad esame laimingi. Mes nesame. Apie tūkstantis žmonių kasmet pasirenka verčiau nusižudyti nei gyventi šioje šalyje. Mūsų valstybės žmonės žudosi! Ištisi miestai kasmet susirenka daiktus – žmonės išskrenda nusipirkę bilietus į vieną pusę, nes niekam neįdomi nei jų nuomonė, nei problemos, nei girdimas jų balsas, nei išvis jie jaučiasi čia reikalingi. Taip, tokie esame mes. Ir tokia realybė. Pažvelkime problemoms tiesiai į akis. Ar tai padės mums atsakyti į nors vieną klausimą, kuris keliamas šio teksto pradžioje?

Badaujantys žvėrys

Trys paprasti instinktai – maistas, miegas ir seksas. Mes, žmonės, priklausome gyvūnams, žinduoliams ir nuo prigimties nepabėgsi. Parodykite nors vieną žmogų, kuris, nepatenkinęs nors vieno iš trijų paminėtų instinktų, yra laimingas. Į Lietuvą atkeliavusi tendencija daug dirbti už minimumą stumia mus į pražūtį. Milžiniški prekybos centrai, kuriuose kasininkai 12 valandų sėdi kasose kone su pampersais, nes negalima pasišalinti nė minutei – viskas remiasi į pinigus. Šitie neišsimiega. Nes reikia uždirbti tą sumautą minimumą. Nes mes gyvename tokioje šalyje, kurioje dirbti daugiau nei pusę mėnesio, kol galiausiai uždirbi bent mokesčiams ir dar džiaugiesi, jei bent iš likusių pinigų gali nusipirkti sukliudžiusių konservų dėžutę. Šitie ne tik neišsimiega, bet ir nepavalgo.

Po kraupios žmogžudystės, kurią, įtariama, įvykdė 60-metis, Šilutėje akmeniu negyvai uždaužęs senolę, pasklido kalbos, kad tai jis padarė, nes norėjo grįžti į įkalinimo įstaigą – į ją jis jau buvo patekęs už užpuolimus ir prievartavimą. Kalėjime tą žmogų pašers ir aprengs, duos švarų čiužinį, o kai prižiūrėtojai (ne)matys, galės jis ir taurę pakelti, cigarą užsidegti. Išėjęs į laisvę jis neturėjo valgyti. O dabar vėl turės. Jį išspyrė tiesiog į lauką ir pasakė: „Viskas, tu laisvas. Eik kur nori“. Jis nuėjo žudyti, prieš tai paragavęs benamio duonos. O mes, paprasti laisvės varguoliai, dirbsime jam toliau lenkdami nugarą ir taip saugosime savo „orumą“, nes dar nesame nuteisti. Nors tikroji bausmė – išlaikyti krūvą „badaujančių žvėrių“, keliančių streikus dėl prasto maisto, kurio galbūt ta 89-metė nėra gyvenime regėjusi, nes nusipirkti jai vieną apelsiną gal buvo mėnesio gardėsis ir balius.

Tačiau problema slypi tame, kad grįžę iš pataisos namų mūsiškiai „pasitaiso“ taip stipriai, jog bijau į tuos tatuiruotus, suskaldytų žandikaulių „zekus“ net pažvelgti ir norisi bėgti į kitą gatvės pusę – tą ir darau. Išėję į laisvę jie jaučiasi tarytum kalėjime. Vieta, kur taisyklės negalioja – bendražmogiškumas ar pagarba įstatymams šitiems yra girdėta gal per teismo posėdžius, kai juos teisė, todėl šie žodžiai tik sustiprina neapykantą visuomenei. Ar išėję į laisvę kaliniai gali adaptuotis? Aš esu linkęs manyti, kad kiekvienas žmogus turi teisę pasitaisyti. Ir bent vieną kartą gali suklysti. Bet kasdien skaitydamas antraštes apie savo užmuštus tautiečius ir pasidžiaugdamas, kad šiandien dar ne mano eilė, nebesu toks kategoriškas. Kita vertus, mes nepadarėme nieko, kad jie mus suprastų ir adaptuotųsi, galų gale be nieko netaptų benamiais ir nors būtų suteiktas šansas gyventi taip sočiai, kad nereikėtų užmušinėti žmonių. Nors palaukit, padarėm. Išrinkom turbūt pačią blogiausią valdžią per visą mūsų valstybės gyvavimo tūkstantmetį ir tikimės pačių geriausių sprendimų. Sėkmės.

Likimo valioje paliktos šeimos

Ši valdžia prikurs krūvą įstatymų. Užpildys belekiek blankų ir atliks šimtus biurokratinių patikrinimų, bet nė vienas nedrįs prieiti prie vaiko ir paklausti, ar jo niekas neskriaudžia. Kol mūsų prezidentė rašinėjo popiergalius, kažkas vis ūžė, kad reikia naikinti globos namus. Bent iš tulpių lauko girdėjau tokias mintis. Labai gerai! Palikim visus tuos vaikus prasigėrusiose šeimose, gyvenančiose lūšnose, kokių nematė net pokario iki pamatų sugriautas Berlynas. Negana to, jei būčiau moteris, ir mane daužytų mano pačios vyras, aš nežinočiau, ką daryti. Ieškoti krizių centrų? Rengdamas straipsnius prisiklausiau tokių istorijų apie šiuos „gelbėtojus“ ir juose klestintį smurtą, pykčius ir dramas tarp gyventojų, kad net šakėmis ir deglais grasanti minia manęs į juos nenuvarytų. Mes paliekame moteris ir vaikus vienus spręsti, kaip gyventi iki rytojaus. O tada dar vieno rytojaus. Ir dar vieno. Dalis motinų prasigeria. Kitoms pakrinka nervai. Trečios nusispjauna ir vaiką palieka. Būna dar tokių, kurios nusižudo. Arba susideda su kokiu labiau „prasikalusiu zeku“ ir tampa narkomane, galinčia drąsiai užmušti net pačios savo vaiką. Kam rūpi. Mažylis darželyje pasiskundė, kad piktas mamos draugas įtaisė jam didelį guzą galvoje? Prokurore, gal vėl nutraukime ikiteisminį tyrimą ir leiskime, kol tą vaiką pridaužys iki tokios komos, iš kurios neatsigaunama? Taip pat skaitykite: Po siaubingos žinios apie žmogžudystę policijos pokštas nupurtė kaip elektra Kai pamačiau tikrovę – šokas, ašaros. Jūs to neįsivaizduojate Po žiaurios 18-mečio jaunuolio žmogžudystės – šeimos pagalbos prašymas

Ir ne, kalti ne kažkas. O kalti mes. Nes mes leidome atsidurti mamai narkomano glėby, palikti vaiką tokioje šeimoje ir nedarėme nieko tol, kol viskas baigėsi viena didžiausių tragedijų. Mes neišėjome į gatves reikalauti nei prokurorų atsakomybės, nei išties pasirūpinti vaikais. Tiesiog pridėliojom krūvą žvakučių, šiek tiek parėkavom po Seimo langais ir išsiskirstėme kas sau. Ak, tas salsvas gėdos skonis burnoje. Mane jis kankina kasnakt, kai abejingas užveriu langą susiriejus kaimynams ir dar girdėdamas bildesius, nes tai – kasdienybė, į kurią pavargsta reaguoti net policija. Savo kaimynams policiją esu kvietęs gal kokius 6–8 kartus. Visi iškvietimai buvo tokie, kad atvykęs policijos ekipažas nežinojo, ką daryti – vienas kitą tiesiog į pjautuvą įstumti galėję vyras ir moteris netikėtai imdavo tvirtinti, kad aš nusišneku, nieko tarp judviejų nebuvo. Taip, tą sakė ir mušama, staugianti „mane užmuš, jau pjauna“ moteris. Po tokių akibrokštų nusprendžiau nekreipti dėmesio. Gal kokią dieną išneš abu apklotus juodais maišais. Kartais pagalvoju, kas su manimi atsitiko. Anksčiau net benamiui, aiškiai prasigėrusiam valkatai, gulinčiam po medžiu, iškviesdavau medikus. Dabar nekviečiu policijos net lyg skerdžiama kiaulė spiegiančiai moteriai. Kaip stipriai žmogus turi nekęsti savo tautos, kad nusispjautų į viską ir nuspręstų dėti totalų skersą?

Auganti karta

Vieninteliai šviesuliai, kuriuos matau, yra mūsų jaunoji karta. Bet bam – žinios tokios, kad Vilniuje akmeniu užmuštas 13-metis, gerai žinomas policijai. Kaip ir minėjau, kažkodėl naiviai tikiu, kad žmogus gali vienąkart suklysti, o tada pasitaisyti. Tam vaikui prieš akis buvo visas gyvenimas. Jis galėjo pabėgti iš to košmaro, išmokti padoriai gyventi ir savo vaikystę prisiminti lyg blogą sapną, tačiau tie paaugliai, krūti lyg mergytės vyrų kalėjime, nusprendė jį užmušti. Man tik 19 metų. Kartais stebiu savo draugus – bendraamžius. Tuos, kurie eina į mokyklą. Stebiu jaunimą. Ir žvelgiu jiems į akis. Atrodo, padorūs žmonės. Žvelgiu į savo rankas. Aš nežinau, kokios aplinkybės turėtų mane privesti prie to, kad drįsčiau imti akmenį ir skriausti silpną ir bejėgį. Ar ši karta užaugs ir viskas vyks po senovei? Kaip nenoriu tuo tikėti.

lrytas.lt