Po šeimos tragedijos sielvartą įveikė gyvendamas miške po ąžuolu

Dvejus metus paeiliui Endrius vasaromis atsiskirdavo nuo žmonių ir apsigyvendavo girios viduryje. Guolį susiręsdavo po senu ąžuolu, kurio drevėje naktimis ūktelėdavo pelėda. Paukštis geltonomis akimis apsiprato su žmogaus buvimu ir nesikuklindavo imti maistą iš vyro sukaltos lesyklėlės. Pelėdai nerūpėjo, kas jos kaimyną nubloškė į mišką – egzotikos ieškojimas ar bėda? Endrius, šiandien dirbantis Švedijoje, sutiko papasakoti savo gyvenimo istoriją, tačiau pavardės atskleisti nepanoro. Pasak jo, užtenka sutiktų pažįstamų smalsumo apie jo nelaimę, o kas nutiks, kai dar laikraštis ištrimituos?! Gana tų užuojautų, tikrų ar apsimestinių. Likimas Endriui paruošė skaudų smūgį, kai atrodė, priekyje laukia tik laimė su mylima moterimi ir sūnumi, irgi Endriumi.

Pažintis delfinariume

Endriaus giružė – Šilalės, Šilutės rajonų paribyje. Gumbuotą ąžuolą proskynoje aptiko grybaudamas, kai namuose, aštuonbutyje, jo dar laukdavo miela Emilija. Endrius ir Emilija – tiesiog pavadinimas romanui. Endriui jo pati – geriausia ir gražiausia pasaulyje. Susipažino su ja neįprastai - delfinariume. Geltonkasė, rugiagėlių spalvos akimis, pailgo, skaistaus veidelio, liaunos povyzos – žaviausias taikinys vyro žvilgsniui. Endrius išdrįso užkalbinti. Ji atsakė, įdėmiai nužvelgdama šnekintoją. Ar ne laidokas kibina? Endrius prisistatė - statybos darbų meistras.

Susitikimas nesibaigė paplepėjimu – išaugo į draugystę su droviais pasimatymais. Pirmas bučinys – po daugiau nei pusmečio, lova – po vestuvių, po pusantrų metų pažinties. Atšventė jos senelių sodyboje, Skuodo rajone. Dūdų nebuvo – pačiuženo smičiumi smuikelį kaimo muzikantas, pašoko. Smagu buvo. Prakaitą sunkė ne vien muzika – birželis. Antrą pavakarį Endrius ir Emilija, lydimi nuotakos tėvų, išvažiavo į Klaipėdą pas sirguliavusią jaunikio motiną. Pastaroji, pamačiusi laimingus veidus,  nušvito, užmiršo negalią, šoko svetelius vaišinti iš anksto paruoštais gardumynais, naminiu juodųjų serbentų vynu. Gaila, švytinčių jaunųjų nematė Endriaus tėvas, kaunietis, chemikas, kurį po penkiasdešimtojo gimtadienio pakirto amžiaus rykštė – vėžys.

Endrius ir Emilija savo laimę kūrė mažame miestelyje. Jis dirbo privačioje statybos bendrovėje meistru, ji – mokytojavo, dėstė lietuvių kalbą. Gimė sūnus. Pirmasis paveldas – tėvo vardas. Endriukas augo sveikas, guvus. Buvo šešerių, kai atsitiko nepataisoma.

Nelaimės diena – birželio 13-oji

Birželis Endriui visuomet liks pažymėtas dviem ženklais: vestuvių saulute ir mirties kryžiumi. Kas atšokta – šeimos nuotraukų albume. Ten ir Emilijos laidotuvių procesija. Laikas sustingęs foto paveiksluose. Endriaus mintys tuos vaizdus sujudina raibuliais, tarsi į tvenkinį įmestas akmenėlis. Krūtinėje dursteli širdį. Du skirtingi birželiai nebeišdildomi. Endrius netikėjo skaičių magija, manė, jog tai tik atsitiktiniai sutapimai, tačiau šiandien, paragavęs atsiskyrėlio vienatvės, giliau suvokia supantį pasaulį. Birželio 13-osios tragedija pradėjo koreguoti jo racionalų mąstymą.

Tą dieną Emilija ryte išvažiavo dviračiu į parduotuvę apsipirkti ir negrįžo. Norėjo pasisodinti ant dviračio ir šešiametį Endriuką, bet vyras atkalbėjo sakydamas, jog viena greičiau susitvarkys. Emilija nepriešgyniavo. Po pietų šeimynėlė ketino lėkti automobiliu į Palangą pasiturkšti  jūroje. Endriukas labai mėgo statyti iš šlapio smėlio pilis įsmeigiant į bokštus Lietuvos trispalvę. Pats prisipiešdavo tų vėliavėlių. Planuotą kelionę paglemžė netikėtas skausmas – Emilija žuvo. Pašėlusiu greičiu važiavęs lengvasis automobilis posūkyje partrenkė ir mirtinai sužalojo dviratį mynusią trisdešimtmetę moterį. Avarijos kaltininkas nesustojo. Policija jo nerado. Endriui dėl to dar skaudžiau. Norėjo pažvelgti nusikaltėliui į akis. Ar jose būtų išvydęs bent lašą žmoniškumo? Vargu.

Gyventi senajame bute, kur viskas alsavo Emilija, Endrius nebegalėjo – pernelyg daug prisiminimų. Vyro dienužės liko be turinio. Atsisėda virtuvėje – mato Emiliją su valgių rykais, įeina į miegamąjį – Emilija šypteli, nusimeta chalatą. Endrius suprato – ramybės čia nebeturės. Persikraustė su Endriuku į uostamiestį, pas savo motiną. Ji, žinoma, nudžiugo, ypač glaudė anūką. Tačiau Klaipėdos bruzdesys, ūžesys jau trikdė Endrių. Prisiminęs girią, jis vis dažniau pagalvodavo apie atsiskyrėlio dalią. Nemanė, jog išeis visam, tik laikinai, kol atlėgs tragedijos skausmas.

Viensėdžio pagonis

Endrius ir Emilija gyveno taupiai – mokėjo prilaikyti litą. Santaupos leido Endriui vos ne  du pusmečius atsiskirti nuo žmonių maišalynės miške. Giria – ne dykuma. Užklysdavo uogautojai, grybautojai, vienok retokai. Kai kurie smalsaudavo, ar Endrius taip leidžia egzotines atostogas? Trumpai apkirptas, nusiskutęs vyras prie ąžuolo jiems nepriminė kenčiančio atsiskyrėlio. Endrius pokalbių netroško, atsitiktinai sutiktiems miesčionims savo pergyvenimų neatskleidė. Giliau pabendraudavo tik su merdėjančio vienkiemio savininku, aštuntą dešimtį įpusėjusiu žemaičiu Kaziu, gyvenančiu už pustrečio kilometro. Pastarojo apšiurusi daržinė priglobė Endriaus automobilį bei atsivežtą gerą. Dalį maisto ir medinių indų Endrius laikė dvivietėje palapinėje. Gaivaus vandenėlio parsinešdavo iš žolėmis apaugusio šaltinėlio, sruvenančio netoliese. Skanus buvo ir Kazio šulinio vanduo. Pastarasis, pasivadinęs paskutiniu pagonimi, po medinės trobos lauko laipteliais šliukštelėdavo lėkštėn šlakelį pieno, atšliaužiančiam iš pamiškės žalčiui. Endriui labai patiko Kazio paporinimai apie teisybę: „Tegul mane vietoje raus giltinė, jei neteisybę porinu“, „Liksiu, neliksiu, bet į meluojantį kibsiu“. Beje, Endrių ir Kazį jungė bendra dalia – abu našlavo.

Po medžiu – pokalbiai su savimi

Miške Endrius mėgo stebėti skruzdėlyno kaugės gyvenimą. Vabzdžiai tempė šapus, lapus. Kai žmogus įsižiūrėdavo, jokio chaoso nebematydavo – tik tvarką, kai kiekvienas kruopščiai atlieka, kas anam priklauso. Skruzdėlynas – kolektyvinio proto sociumas su sava hierarchija. Tegul žmonės nemano esą aukščiau viso, kas gyva. Bitės taipogi gyvena bendro tikslo labui. O žmogus – sau, sau, sau. Kitaip gal nemoka?! Net filosofų raštuose nėra vienos tiesos, vieno kelio į laimę. Gal žmogaus  psichiką maitina konfliktai? Auga dvasiškai, ekonomiškai, kol lenktyniauja, ginčijasi. Trapi būsena, kurios grėsmingas šešėlis – karas. Kiek karų nuo amžių glūdumos kariavo vien lietuviai, žemaičiai – šitai išguldyta istorikų knygose. Endrius, perskaitęs Simono Daukanto raštų tomus, stebisi nesantaikos gajumu. Panašios mintys vargina. Jam su kaupu savo nelaimės. Pragiedruliai – girios gyventojų gyvenimas. Net gyvatė neužminta nekerta. Endriui miškas, jos gyventojai leido pergalėti patirtą negandą. Jis sugrįžo į miestą pas išsiilgtą motiną, sūnų. Darbas egzotiškoje Islandijoje irgi buvo savotiškas dvasios prieglobstis, nes į kompanijas Endrius nesispraudė. Draugo padedamas, šiandien triūsia Švedijoje. Į kitas moteris dar akių negano, bijo, jog tokios, kaip Emilija nesutiks. „Jei draugauti - tai rimtai, jei susieiti - tai visam gyvenimui, kad širdis džiūgautų. Gera žmona niekada nebus pamote mano sūnui, tik antroji mama“, - sako Endrius.