Nuo „Velniavos“ Saugose visi buvo apšalę

Greičiausiai dažnas žino, kad pasak padavimų bei legendų senuose malūnuose gyvena velniai. Tai, greičiausiai, šio vaidinimo sumanytojai ir scenarijaus autorei Aušrai Juodeikienei ir pakišo mintį, visą spektaklio veiksmą su juo ir susieti. O jis nebuvo labai įmantrus: Joninių išvakarėse ragana, su trimis savo jau ūgtelėjusiomis dukterimis rengiasi trumpiausiai metų nakčiai – paparčio žiedo paieškoms – ir laukia grįžtančio tėvo, kuris esąs ne kas kitas, o velnias. Tėvų rūpestis – ištekinti savo dukras. Galiausiai paryčiais iš kažkur parsibeldęs nelabasis „išdžiūvusia“ gerkle prašo savo pačios pinigų „sveikatai“ pataisyti. Negavęs jų keliauja į vietos smuklę pas žydelį Moišę, tikėdamasis gauti tų „vaistų“ skolon. Ten sutinka dar kelis panašaus likimo bernužėlius, kurių vienas netrukus pasisako žinąs užkastą lobį. Visi vyksta jo ieškoti, kol galiausiai viename iš pelkėtų akivarų to lobio ieškotojai sutinka tas tris raganos ir velnio dukras. Suprantama – tai ir yra lobis. O ir baigiasi viskas vestuvėmis.

Visas smagumas ir šio vaidinimo grožis – be galo betarpiška ir nuoširdi vaidyba. Visus personažus vaidino vietos žmonės: Eugenijus Judeikis, Rūta Pociūnienė, Julija Jaunienė, Daiva Pekūnienė, Ligita Drachnerienė, Zigmantas Jaunius, Vytautas Rimkus, Mindaugas Nogaitis bei nemažas būrelis vaidintojų, kurie buvo ir statistai, ir scenos pagalbininkai. Visi vaidinio nuostabiai ir be galo tikroviškai. O jau M.Nogaičio suvaidintas smuklės šeimininkas žydelis Moišė buvo ypatingai žavus ir „tikroviškas“. Tai didelis šio be galo kūrybingo žmogaus nuopelnas. Jis ne tik pats puikiai vaidino, bet ir įkvėpė kitus – buvo šio spektaklio režisierius.

Šiaip turintis teatro režisieriaus išsilavinimą, M.Nogaitis su „Velniavos“ sumanytoja A.Juodeikiene ir vaidintojais buvo tiksliai apgalvojęs kiekvieną sceną ar epizodą. Daugelis jų turėjo ne tik aiškiai scenarijuje numatytą veiksmą, bet buvo palikta vietos ir improvizacijai. Puikiai paties režisieriaus su bendraminčiais atliktos šios scenos bei realybę atitinkančios replikos ir susilaukdavo tų išskirtinių žiūrovų ovacijų. Iš jų galima išskirti vieną, kai tie trys lobių ieškotojai keletą minučių be galo šmaikščiai yrėsi valtimi į salą pelkėjo, kur ir turėjo būti tie lobiai. Lyg ir aiškus turėjęs būti išlipimas iš valties buvo taip sąmojingai ir išradingai pateiktas, kad žiūrovai, kaip kokiame detektyve, sulaikę kvapą stebėjo šį epizodą.

Belieka tik pastebėti, kad laisvai scenoje improvizuojantis M.Nogaitis ne tik nuostabiai pats tai darė, bet ir buvo puikus parneris beveik jokios vaidinimo patirties neturintiems Z.Jauniui bei jau minėtam V.Rimkui, o taip pat įspūdingai velnią suvaidinusiam E.Judeikiui. Atskiro pagyrimo taip pat vertas išskirtinis ir R.Pociūnienės atliekamas raganos vaidmuo. Poetiškai jos bei jos „dukrų“ pradėtas malūno prieigose vaidinimas pradžioje nepranašavo tokio įspūdingos komedijos, kurios „įtemptas“ siužetas tęsėsi vėliau, žiūrovams perėjus į jau minėtą salę.

Kaip po vaidinimo pasakojo M.Nogaitis, šį spektaklį kūrė visa bendruomenė – vieni vaidino, kiti įgarsino, kiti tvarkė dekoracijas ar vaidinimo ir žiūrovų vietą. O tuo metu, kai visi stebėjo veiksmą, kitas žmonių būrys virė košę ir arbatą, kuria žiūrovai buvo vaišinami iš karto po spektaklio.

Saugų malūnas jau ne vienerius metus tampa kultūrinių renginių vieta. Jo istorinių dalių išsaugojimas bei viešas priėjimas visuomenei – didelis jo dabartinio savininko Vido Maurico nuopelnas. Beje, spektaklyje jis taip pat vaidino – reikiamu metu jis iššovė vieną lemtingą šūvį…

silaineskrastas.lt