Jubiliejaus sulaukusios rusniškės gyvenime būta visko

Patyrė daug išgyvenimų

Rusnės seniūnijoje artimųjų apsuptyje 90-metė jautėsi puikiai ir buvo maloniai nustebinta jai parodytu dėmesiu. Humoro jausmo nestokojanti ir šviesaus proto senolė su šypsena priėmė Šilutės rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjo Alvido Šimelionio bei Rusnės seniūnės Dalios Drobnienės sveikinimus. 90-metę jubiliejaus proga sveikino ir patys artimiausi žmonės bei jos geriausios draugės: Vanda Virketienė, Genutė Lazauskienė bei Ada Kinderienė.

Jubiliatė visiems mielai pasakojo apie save. Ji gimė Alytaus rajone. Buvo antras vaikas šeimoje. Turėjo dvi seseris ir brolį, kuris vienintelis dar gyvas. Tėvai ūkininkavo, todėl nuo mažens ir visos atžalos buvo lenkiamos prie darbo. „Dalgiu pjoviau žolę, o rugius - pjautuvu. Viską moku dirbti. Kartais pagalvoju, gal dėl to tiek ir gyvenu.  Lengvo gyvenimo nebuvo", - kalbėjo jubiliatė. Mokėsi  Merkinės gimnazijoje, o ją  baigusi, išvyko į sostinę, kur vaikų namuose dirbo auklėtoja. „Buvo sunku. Dirbau su vaikais pamestinukais, surinktais po karo, kurie buvo patyrę daug išgyvenimų. Įstaigoje buvo pilna žiurkių, kurios auklėtinius ne kartą net apgraužė“, - prisimena pašnekovė. Ji dirbo ir Vievio vaikų namuose, o vėliau ir Vyrų vaikų namuose, kuriuose ir susipažino su būsimuoju vyru Albertu, tuomet ėjusiu Švietimo ministerijoje buhalterio pareigas.  Su juo, būdama 21-erių metų, ir atšoko vestuves. Susilaukė sūnaus, kurį pavadino tėvo vardu.

Skaičiuoja žingsnius

1951 metais moteris viena su pirmagimiu atvyko į Rusnę, kadangi sutuoktinis tuo  metu tarnavo armijoje. „Čia nebuvo jokio transporto. Vežimu keldavomės. Rusnėje buvo daug dviračių. Įsidarbinau bibliotekoje. Čia išdirbau 38 metus. Darbas labai patiko. Visada labai norėjau eiti į darbą.  Iš kiekvieno žmogaus kažką gaudavai ir nesvarbu, ar jis vyresnis, ar jaunesnis“, - tęsė O. Malinauskienė. Ji mielai prisidėdavo prie bibliotekoje organizuojamų renginių, įvairių susitikimų. Iki šiol prisimena popietes su rašytojais Juozu Baltušiu (Albertu Juozėnu), Justinu Marcinkevičiumi, Kaziu Saja, Pauliumi Širviu, Albinu Žukausku. „Kvietėme ne visus. Kvietėme ir Eduardą Mieželaitį. Jis neatvažiavo. Pasakė, kad neturi laiko. Turėjome gerą direktorių Juozą Rudzianską. Jis visada mums padėdavo viską organizuoti. Išties, tada buvo tiesiog lengva dirbti“, - kalbėjo senolė.

Malinauskai susilaukė ir dukters Virginijos, kuri šiuo metu gyvena Klaipėdoje. „Mano vyras buvo geras. Nebuvo jis pijokas, nebuvo mergininkas, buvo darbštus. Todėl nebuvo priežasties nesutarti“, - tikino senjorė. Dabar jos didžiausias turtas – 5 anūkai ir 2 proanūkiai. Pati viena gyvena Rusnėje. Visada laukia artimųjų atvykstant. Mėgsta  sode padirbėti. „Aš dukrą tiesiog priverčiu mane vežtis į sodą. Ji sako, kad jai sarmata, kad aš dirbu. O kokia čia gėda? Dirbu iki šiol, kiek galiu. Einu ir skaičiuoju kiekvieną žingsnį. Žiemą būna sunkiau, nes slidu“, - teigė rusniškė.

Į bažnyčią neina

Salos gyventoja visiems pataria valgyti riešutus. Pati kasdien juos skanauja. „Per dieną reikia keturis suvalgyti, o jei neturi dantų – užteks dviejų“, - juokavo Ona.

Kasdien mėgsta ir televizorių pažiūrėti. Žinios patinka labiausiai. Kasdien jos lūpose ir malda. „Esu tikinti. Yra anūkai ir proanūkiai. Turiu už ką melstis. Jei kuris suserga, Dievo prašau pagalbos. Į bažnyčią neinu, nes nuėjus du kartus, man pasakė, kad ne vietoje atsisėdau. Tai ko ten eiti?“ - dėstė pašnekovė.

Senolė labai myli ir savo geriausias drauges. Viena jų, G. Lazauskienė gyvena  tame pačiame name, todėl  visada mielai atskuba į pagalbą. Jubiliatė gerų žodžių negailėjo ir  salos šeimininkei Daliai Drobnienei. „Jei neturėtume Dalios, Rusnė būtų biedna. Kai buvo rinkimai, visos senolės susirinkome miestelyje ir nutarėme už ją nebalsuoti, kad neprarastume tokios seniūnės. Ji visada šypsosi, visada pakalbina, padeda. Mane ir iš ligoninės net vėlai vakare yra parvežusi“, - sakė O. Malinauskienė.

Apie ligas ir gyvenimo skaudulius senolė daug nešneka, o paklausta, koks gi tas ilgaamžiškumo receptas, tik gūžteli pečiais: „Nieko ypatingo. Gal reikia judėti, krutėti, o ne atsisėsti ir sėdėti“.