Neįtikėtina emigrantės iš Lietuvos istorija: neteko inksto, bet švenčia 105-ąjį gimtadienį

Kai poniai Elenai suėjo šimtas metų, Frimantlo mieste, kuriame ji gyvena, keitėsi valdžia, taigi garbaus jubiliejaus proga oficialių sveikinimų jubiliatė negavo. Tuomet jos artimieji juokavo, kad močiutei teks dar pagyventi, kad jų sulauktų.

Ir ką gi – 105-ojo gimtadienio proga Elenai sveikinimus atsiuntė Jungtinės Karalystės karalienė Elizabeth II, Australijos gubernatorius Peteris Cosgrove, Australijos ministras pirmininkas Malcolmas Turnbullas ir kiti.

Apie ponią Eleną mums telefonu pasakojo jos marti, iš Palangos kilusi Daiva Siebert, kuri kartu su savo sūnumi Williamu, kuris namuose vadinamas tiesiog Viliumi, senole ir rūpinasi. Pačiai močiutei telefonu bendrauti būtų buvę nepatogu, nes ji prastai girdi ir nešioja klausos aparatą.

Bendraudama su žurnaliste Daiva pasitikslino pas anytą kai kurias detales, kurių pati neatsiminė, ir toji jas nurodė – ji yra šviesaus proto, viską supranta ir turi gerą atmintį. „Prieš kurį laiką jos paklausiau ir įsitikinau, kad ji dar atsimena daugybos lentelę“, – pasakojo Daiva.

Ponia Elena gali ir vaikščioti, naudodamasi vaikštyne. Kai kambaryje šviesu, paskaito laikraštį, per televiziją žiūri žinių laidas.

Tiesa, nemažą laiko dalį ji miega – jos nuotaika labai pablogėjo ir energijos sumažėjo po to, kai praėjusį rudenį nuo vėžio mirė jos vienintelis sūnus Alfredas, Daivos vyras. Jos pačios vyras Hugo miręs jau prieš kelis dešimtmečius.

Ponia Elena vis sako: „Visi išėjo, o aš likau viena.“ Visgi jos 105 m. gimtadienio minėjime, be marčios ir anūko, buvo ir jos bičiulė Emilija. Ji gerokai jaunesnė, 95 metų amžiaus.

Dar ponia Elena mėgsta sėdėti namo verandoje. Seniau labai mėgo siūti, megzti, prie namo augino daug rožių, bet, suprantama, dėl garbaus amžiaus dabar jai tuo užsiimti per sunku.

Mėsininkas Daivos dar paklausia, kaip laikosi jos anyta. Jis ją atsimena kaip visuomet pasitempusią moterį, tikrą europietę.

Močiutė serga artritu. Į namus vis atvyksta gydytojas ir suleidžia jai vaistų, kad nereikėtų kęsti sąnarių skausmo. Prieš daugelį metų, kai atvyko į Australiją, ji susirgo ir neteko vieno inksto, bet ir su vienu inkstu sulaukė tokio garbaus amžiaus. Kartais ji užsimena, kad jau norėtų iškeliauti anapus, nes čia jau pabodę.

Kai Daiva tris dienas per savaitę eina į darbą – ji pradinėje mokykloje dirba mokytojos asistente – močiutę pagloboja valstybės skiriama slaugė, už kurios paslaugas reikia mokėti.

Australai stebisi, kad senjorę namuose prižiūri giminaitė – šioje šalyje įprasta, kad pagyvenę žmonės atiduodami į globos namus (daugelis jų parduoda savo namus, kad galėtų susimokėti už slaugą). Tačiau ilgą laiką Lietuvoje gyvenusi Daiva yra įpratusi, kad lietuviai senais žmonėmis rūpinasi patys, taigi jai atrodė natūralu gyventi su vyru ir jo senyva mama. Ir dabar, kai jos vyro nebeliko, mielai rūpinasi senjore.

Daiva su ponia Elena bendrauja lietuviškai, o anūkas Vilius lietuvių kalbą moka nelabai gerai, taigi kartais pereina prie anglų kalbos.

Australiją pasirinko vietoje Amerikos

Į tolimąją Australiją ponia Elena atkeliavo su savo vyru Hugo ir sūneliu Alfredu 1950 m. rugsėjį. Moteris gimė 1913 m. kovo 3 d. Liaudžių kaime Šilutės rajone. Užaugusi sukūrė šeimą su savo bendraamžiu ir 1935 m. susilaukė sūnaus. Su vyru ir sūneliu gyveno Klaipės krašte, buvo pasiturintys žmonės.

Elenos vyras buvo Lietuvos kariuomenės savanoris. Kai Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Lietuvos ir prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, jis buvo paimtas į vokiečių kariuomenę. Ukrainoje buvo sužeistas ir buvo perkeltas į Vokietiją. Jis pasikvietė ten savo žmoną su sūnumi, nes matė, kad Vokietija pralaimi karą, ir norėjo iš jos trauktis.

Elena išvyko iš Klaipėdos paskutiniu traukiniu, o netrukus prasidėjo miesto bombardavimas. Per jį beveik visi Elenos ir Hugo artimieji žuvo. Artimųjų jie vėliau bandė ieškoti per Raudonąjį Kryžių. Elena buvo kilusi iš septynių vaikų šeimos, bet, kiek pavyko sužinoti, nei brolių, nei sesių gyvųjų neliko. Gyvas liko tik Hugo tėvas. Bandė jį kviestis į Australiją, bet jis atsisakė.

Tais laikais daug lietuvių vyko į JAV, o Elenos ir Hugo šeima sulaukė pasiūlymo keltis į Australiją, neva ten galimybių bus daugiau. Jie ryžosi tam žingsniui.

Pradžia buvo nelengva – atvykus į Vakarų Australiją, kurį laiką teko gyventi barake, o uošvis turėjo dvejus metus atdirbti šalies valdžiai. Kelis mėnesius gyveno net ir palapinėse. Anglų kalbos emigrantai nemokėjo, bet išmoko. Lengviau mokytis buvo dėl to, kad mokėjo vokiškai. Vakarų Australijoje tuo metu gyveno apie 1000 lietuvių emigrantų, taigi palaikė ryšius su jais.

Po kurio laiko Hugo gavo darbą, susijusį su geležinkelių tiesimu, atsikraustė į Frimantlo miestelį ir išsinuomojo su kitais lietuviais butą.

Sunkus darbas atnešė sėkmę

24 metų sulaukęs jos sūnus Alfredas pradėjo savo verslą. Jis ėmė statyti garažus prie gyvenamųjų namų bei didelius garažus fermeriams. Prie sūnaus netrukus prisijungė ir tėvas, abu dirbo labai daug. Ponia Elena kartais šeimos vyrams padėdavo dažyti, priimdavo užsakymus. Vėliau turėjo ir keletą samdomų darbuotojų.

Šeimos verslas buvo sėkmingas. Jie nusipirko namelį, o po kurio laiko Alfredas su tėvu pasistatė namą, kuriame ponia Elena su artimaisiais gyvena ir dabar. Nuo jų namo – maždaug 5 km iki vandenyno.

Pati emigrantė oficialiai Australijoje nedirbo. Ji rūpinosi namais, rūpestingai ruošė savo dviem vyrams maistą. Be to, buvo gera siuvėja. Iš Lietuvos atsigabeno siuvimo mašiną „Singer“ ir sulaukdavo lietuvaičių prašymų pasiūti suknelių.

Perkopęs per 60, jos sūnus Alfredas savo verslą nutraukė ir išėjo į pensiją. Su savo žmona, mūsų pašnekove lietuve Daiva jis susituokė ir sūnaus susilaukė, jau būdamas pensijoje. Jis buvo už savo žmoną vyresnis 25 metais.

Daiva atsiminė: „Aš dirbau mokytoja, o apie santuoką su užsieniečiu, ir dar iš Australijos, visai negalvojau. Tačiau mano pusseserė Vilija seniau išvyko į Australiją ir ten sukūrė šeimą, o vėliau ir mane supažindino su mano būsimu vyru.“

Daiva Australijoje gyvena nuo 1996 m., 1997 m. ji su vyru susilaukė sūnaus. Sūnus dabar studijuoja finansų inžinerijos specialybę, be to, dirba ir nuo mokyklos laikų rimtai žaidžia regbį. Vilius – vienintelis 105 m. senolės anūkas.

Laiminga buvo ir Lietuvoje

Ponia Elena su vyru į Lietuvą po to, kai iš jos emigravo, parvykusi nebuvo, nors kai verslas įsibėgėjo ir šeima prasigyveno, tikrai galėjo rasti tokią galimybę. Ji su sūnumi nemažai keliavo (vyras tą daryti atsisakė), aplankė JAV, Kiniją, Tailandą ir kitas šalis. Kaip jau minėta, jokių jų giminių Lietuvoje neliko, ryšių su gimtine jie nebepalaikė ir tikriausiai atvykti į gimtinę jiems būtų buvę pernelyg skaudu.

Tačiau ponia Elena mielai kalba lietuviškai ir sako, kad tuomet, kai gyveno Lietuvoje, sukūrė šeima, čia buvo laiminga.

Jos sūnus Alfredas į Lietuvą atvykti norėjo, ne kartą planavo čia kelionę, tačiau nepalankios aplinkybės jam vis sukliudydavo.

Daiva kas dvejus metus parvyksta į Lietuvą. Dažniausiai kartu keliauja ir jos sūnus Vilius. Jam svečiuotis tėvų gimtinėje labai patinka.

lrytas.lt